Pabudęs patekau į tamsų šilą,
Galėjau vėl užmigt, bet noras eit pakilo
Ir žengtelėjau pirmą žingsnį glūdumon.
Kai broviausi brūzgynais, takeliu,
Idėjos svetimų žmonių
Pastojo kelią, juokėsi ir pakvietė puoton.
Nuklydau į laukymę jų pavergtas
Kur stabą garbinau, nors daiktas to nevertas,
Paklusdamas idėjom svetimom.
Bet dar ateis diena, kai stabas prasižios ir pasakys:
Turi savų idėjų, kelkis ir pramerk akis
Ir stok prieš vergvaldžius kovon.
Nebesileisiu valdomas idėjų svetimų,
Bet neklausysiu patarimų iš niūrių stabų,
Šešėliu tapsiu, dingsiu ir patrauksiu tolumon.
Paliksiu mišką skrisdamas kaip vėjas,
Juk aš, žmogus, turiu savas mintis, idėjas.
Nuo šiol paklusiu jom, ir tik savom.