Rašyk
Eilės (73664)
Fantastika (2198)
Esė (1498)
Proza (10402)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pastumiu duris ir atsitrenkiu į šaltą rūko sieną. Iš netikėtumo atsimerkiu. Saulė vis dar kybo zenite, bet aš jau atpažįstu rytą. Trijų savaičių už poliarinio rato visiškai pakanka, kad imtum jausti laiką. Praryju gurkšnį šaltos rytinės rasos, kybančios man tiesiog prieš nosį, ir beveik pabundu. Prieplaukos nesimato, bet tolumoje įžiūriu raudoną Godos striukę. Vėl užsimerkiu  ir lėtai judu link jos. Goda sėdi sukryžiavusi kojas ir rūko. “Na, kaip tau tai patinka? ”, - klausia. “Kas? ”, - vos praveriu burną. “Šitas rūkas”, murma Goda, prisidegdama eilinę cigaretę. “Gražu”, - atsakau nepramerkdama akių. Tik stipriau susisiausčiu savo ilgą “matricišką“ paltą, nes bjauri šalta drėgmė klastingai vyniojasi apie mano kelius. “Gal neprisimeni, ką sakė norvegas? ”, - nervinasi Goda. Klesteliu šalia jos. Norvegas sakė, kad oras nepalankus žvejybai. Jei rūkas ims kristi  yra pavojus pasimesti jūroje arba atsitrenkti į uolas. Dar prisimenu, kaip sulipus į valtį, ji panyra į vandenį beveik ligi pat kraštų. Žvejai stabteli, pasidairo, bet nesugalvoję, ką čia išmetus į krantą, išplaukia. Sulig tais prisiminimais rūkas paleidžia mano kelius, pakyla aukštyn ir perskrodęs odą įsitaiso mano pilve.

Stengiuosi nepasiduoti panikai ir ramiai aiškinu Godai, kad žvejai gali išplaukti ketvirtą ryto ir grįžti nežinia kada. „Taip, bet gal ne kitą dieną“, - gailiai suinkščia Goda. Apkabinu ją. Taip sėdime susiglaudę ant kranto ir, vydamos šalin bjaurias mintis, leidžiamės į malonius prisiminimus.  Esame kažkur pasaulio krašte, šiauriausioje Norvegijos dalyje. Kažkur šalia – Nordkapas, vienas šiauriausių žemyno taškų... Prisimename, kaip klampojome per pelkes link nuostabių šaltų ežerų, prie kurių niekas negyvena. Kaip sužvejotą žuvį kasėme į pernykštį sniegą, kuris ir liepos mėnesį neištirpsta. Kaip nakvojome pas seną elnių augintoją, kuris suguldė mus ant kailių aplink laužą ir dainavo mums ilgą monotonišką samių lopšinę. Ryte gėrėme kavą su elnio taukais. Kikename prisiminę, kaip viename miestelyje buvome įšventinti į Baltosios meškos ordino riterius ir triukšmingai šventėme jūreivių užeigoje su vietinėmis kekšėmis – drūtomis trumpakojėmis moterėlėmis, seginčiomis begėdiškai mažus nėriniuotus sijonėlius. Prisimename  apdainuotuosius fiordus ir ne tokį įžymų, bet labai gerą šutinto avies pieno sūrį...

Taip prabėga dar trys valandos. Bus jau dvidešimt keturios valandos, kaip laukiame. Dvidešimt keturios valandos neatsakytų skambučių, stingdančio nerimo ir kovos su siautėjančia vaizduote. Goda ištisai rūko, prisidegdama vieną cigaretę nuo kitos. O aš nesustodama kalbu. Mano balsas daužosi į vis labiau tirštėjantį rūką, aidėdamas ir maišydamasis su augančia Godos neviltim „Nebėra cigarečių! “, - beveik rėkia Goda. Pasiūlau nueiti į kaimą nusipirkti. Ji nesutinka ir aš išeinu viena. Vien tam, kad kažką veikčiau.

Galvoju apie tave. Apie vakar rytą. Apie mūsų susitarimą nebučiuoti miegančio.
„Aš būtinai tave pažadinsiu. Juk niekada nežinai.. Nesakyk taip. Kodėl? Kad neprisišauktum. Kodėl bijai to, ko nežinai. Turėtų būti atvirkščiai.. “
Kai gėrėme kavą rūkas jau mynė mūsų slenkstį. Buvo akivaizdu, kad plaukti būtų tikra beprotybė. Bet dar didesnė beprotybė nugalėjo. Lipdamas į valtį žvilgsniu atsiprašei. Jei kas nors atsitiks, šis žvilgsnis persekios mane visą likusį gyvenimą. Kaip kokioje sumautoje melodramoje. Dėl to pykstu. Ant tavęs, ant tų prakeiktų žuvų, ant to rūko, kuris braižosi po mano vidurius. Bandau galvoti ką nors gražaus... Prisimenu, kaip keltu kėlėmės į šią salą. Dulkė smulkus lietutis. Sulindome abu į vieną didelį neperšlampamą apsiaustą, nes vieną teturėjome. Stovėjome susiglaudę ir tylūs, spangdami nuo neišsakyto švelnumo ir gąsdinančio artumo. Rodės prarandu save. Nejutau savo kūno. Jaučiausi tarsi skaidyčiausi į milijonus dalelyčių, kurias priglaudžia tavo kūno šiluma.
„ Norėjau tau pasakyti... Žinau. Kaip? Ar perskaitei ant mano pakaušio? Aha.. “
Brendu per rūką vienintele kaimelio gatve, kurios gale yra užeiga ir parduotuvė. Toliau kelias daro staigų posūkį ir dingsta už uolų, kur už keleto kilometrų prasideda kitas pasaulis, su jaukiomis šviesomis, kavinėmis, pilnomis besišypsančių turistų, linksmai žviegiančiais automobiliais ir kitais civilizacijos džiaugsmais. O čia – tylu, lyg sename apleistame teatre, kur liko tik dekoracijos, tikinčios, kad paskutinė tragedija dar nesuvaidinta. Noriu tikėti, kad sapnuoju. Turbūt taip ir yra, nes priešais save matau medį, ant kurio plikų šakų kabo oranžinis apelsinas. Beveik pačioje viršūnėje. Kas tai? Ženklas? Ką tai galėtų reikšti, ką jis man bando pasakyti?
„Kodėl negali tiesiog tikėti? Aš taip nemoku, man reikia žinoti. Tikėjimui reikalingas nuolankumas. Negali visko žinoti. “
Lyg užburta žiūriu į apelsiną. Iš kur šioje šešėlių karalystėje toks įžūliai gyvas daiktas. Magija. Ne kitaip. Atsisėdu prie medžio, stipriai užsimerkiu ir šnabždu: „tikiu, kad viskas bus gerai, tikiu, kad šis oranžinis daiktas yra geras ženklas, tikiu, kad esu kvaila isterikė beprotė, nes turi būti kas nors, kas tave saugo ir tau padės. Tikiu, tikiu, tikiu...

Už nugaros išgirstu angliškai: “Ką čia veiki? ”. “Fuck you”, - atsakau, nes kaip išaiškinti angliškai, kad nuostabusis užpoliarės rūkas kėrojasi mano pilve ir jau davė metastazes į smegenis. Balsas nesupyksta. „Gal nori pasikalbėti? “. „Ne, noriu išgerti“. Balsas sako „OK“ ir įgauna pavidalą: aukštas blondinas, tiesiais riebaluotais plaukais, užkritusiais ant akių, negražus nuo gimimo, lyg gandro pavemtas, akių ir lūpų kampučiai nusvirę žemyn. „Pjero“ – dingteli. Užmiršto teatro herojus. Tylėdami virsdinėjame link užeigos.
Viduje – jauku. Kvepia židinyje degančios malkos. Ir nė gyvos dvasios. Ir vėl teatras. Antras paveikslas. Atsiranda dar vienas veikėjas. Nežinia iš kur pažeme atrieda. Liliputas. Kol jis aiškinasi, ką mes gersime įsižiūriu į jo veidą. Ne liliputas. Stambūs veido bruožai, platūs pečiai, tik liemuo ir galūnės neproporcingai trumpi. Luošys. Neužauga. Pagauna mano žvilgsi ir mirkteli man. Persimeta keliais žodžiais norvegiškai su blondinu, nusijuokia. Ir nudunksi atnešti degtinės su sultimis.
„Tu labai graži. Aš negraži. Aš per maža. Mano veidas per platus. Ir kojos kreivos. Netiesa, ar matei kada tai, ką nupiešei? Tu graži. Ar žinai, pavyzdžiui, kokie nuostabūs tavo kulniukai. Mažučiai, rausvi ir beveik permatomi, lyg kūdikio. Nesuprantu, kaip tu vaikštai žeme... “
„Su kuo kalbiesi? “ – klausia Feliksas. Toks blondino vardas. „Tu jo nepažįsti“ – atsakau. Noriu nusivilkti paltą, bet prisimenu, kad užsimečiau jį tiesiog ant naktinių marškinių. Nuspiriu po stalu savo „kerzus“ ir susirangau ant suolo. Jaučiu, kaip ima degti mano veidas. Matyt šilumoje degtinė veikia daug greičiau. Feliksas pasakoja apie save. Jo sesuo – lesbietė, tėvai jos išsižadėjo ir Feliksas dabar nebendrauja su tėvais. Jam liūdna ir pikta. Aš jam pritariu. Išgeriame dar. Neužauga įsitaiso šalia manęs. Paima mano ranką ir žaidžia mano pirštais. Retkarčiais žvilgteli į mane, pasitikrindamas ar aš nepykstu. Neturiu jėgų pykti.  Klausiu Felikso, ką jis veikia šiame užkampyje. Sako, kad rašo knygą. Apie savižudžius. Sako, jog jų šiame krašte ženkliai daugiau nei kitur. Klausydama jo staiga prisimenu Godą. Feliksas pasišoka mane palydėti. Neturiu jėgų prieštarauti. Man svaigsta galva ir pykina. Rūkas pilve pavirsta į deginančią liepsną.

Trečias paveikslas. Išėjusi drožiu skubiu žingsniu, nes mintis apie paliktą Godą mane vis labiau gąsdina. Feliksas kažką man sako, bet aš negirdžiu. Neturiu jėgų klausytis. Bijau, kad sustojus nebegalėsiu toliau eiti. Jis šaukia dar garsiau ir aš pasileidžiu bėgti. Girdžiu, kaip jis vejasi mane. Grįžteliu ir man pasivaidena, kad mane vejasi Pjero, maskatuodamas rūke ilgomis savo balto drabužio rankovėmis. Jis tiesia į mane rankas ir tuoj mane pagaus. Užkliūnu už kažkokio grumsto ir pargriūnu. Feliksas šlumšteli ant manęs. Sunkiai kvėpuodamas suima mane už pečių ir sako man tiesiai į ausį: „Ar tu supranti, ką tu darai? Pirma - tu bėgi ne į tą pusę. Antra - už dviejų žingsnių yra skardis. Ar nori nusiverst į jūrą. Dabar kelkis, duok man ranką ir aš tave parvesiu“. Viską darau, kaip jis liepia. Jis skaudžiai suspaudžia man ranką ir mes iriamės per rūką atgal. Einame sunkiai. Man silpna nuo deginančio karščio ir įtampos. Paskutinę kelio atkarpą Feliksas mane neša.
Godą randame miegančią. Aš apsiverkiu. Susėdame ant slenksčio ir Feliksas klausia, kas atsitiko. „Noriuuu to apelsino“, - raudu. „Tu tikrai išprotėjusi“, sako ir rengiasi eiti. „Neišeik“, - raudu ir pasakoju jam apie prapuolusius žvejus. Jis mane apkabina ir guodžia, pasakodamas visokias juokingas istorijas iš čionykščių žvejų gyvenimo, tikina, kad mūsų prapuolėliai dabar pėdina per visą salą atgalios, neva ne pirmas kartas kaimo istorijoje. Man ramiau. Atsisveikinant Felikso klausiu, kodėl jis rašo apie savižudžius. „Noriu suprasti savo seserį“, - sako nueidamas. „Aš jos nebeturiu“.
„Pažadėk, kad manęs nepaliksi. Pažadu, jei tu pažadi.  Kodėl, kai esi laimingas apima tokia smarki netekties baimė. O kokia prasmė gyventi, kai neturi ką prarasti... “
Praeina dar dvi valandos. Negaliu miegoti. Labai skauda galvą. Murksau ant liepto ir staiga pamatau juos. Jie artėja lyg sulėtintam kadre ir dar jaučiu, kaip tu bučiuoji mane į kaktą. „Tu karščiuoji, mažuti.. “, - dar girdžiu tavo susirūpinusį balsą. Ir tada viskas dingsta.

„Pakentėk, mažuti. Lėktuvas jau leidžiasi. Tuoj būsime namie. Pakentėk, mieloji, labai prašau tavęs. Aš negaliu tavęs prarasti...  Aš turiu tau stebuklingą apelsiną, ar matai? Kažkoks keistuolis atnešė. Sakė, kad jis tave išgelbės. Aš tikiu, mažuti, tikiu, tikiu... “
2005-01-21 19:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 18 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-15 01:32
Aya
Aya
"Apie mūsų susitarimą nebučiuoti miegančio.
„Aš būtinai tave pažadinsiu. Juk niekada nežinai.. "
kaip tikra... geriau visada buciuoti, nes pavydu miegui, kad ji taip savanaudiskai pasiglemzes... o kaip pabuciuoji, truputi sujuda jo vokai ir lupas nezymiai islenkia sypsena... jis del manes, kaip ir as del jo...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-02 16:23
Danutė
..labai palengva lupau apelsiną...pasirodo, skanus ir gražus..:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-27 09:18
anuka
per nugarą rūkas nuslydo beskaitant. mm... gėris.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-24 22:19
Oink
daugiau tokių. super.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-23 20:28
sunny_day
labai grazu...labai labai labai.....
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-22 16:28
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
siūlau pavadinimą: "apelsinas"

gabaliukas geras. nors ir daug tokių veisiasi pasaulyje. bet bus dar vienas, negi blogai?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-21 20:38
šria
Sodrus. Jokio nuobodumo. Nustebino (gerąja prasme) ta vieta, kai ji bėgo ne į tą pusę, apelsinas. Liliputas nors ne toks ryškus kaip personažas, bet labai gerai įsilieja į bendrą vaizdą.
Tokius darbus "užskaitau".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-15 01:32
Aya
Aya
"Apie mūsų susitarimą nebučiuoti miegančio.
„Aš būtinai tave pažadinsiu. Juk niekada nežinai.. "
kaip tikra... geriau visada buciuoti, nes pavydu miegui, kad ji taip savanaudiskai pasiglemzes... o kaip pabuciuoji, truputi sujuda jo vokai ir lupas nezymiai islenkia sypsena... jis del manes, kaip ir as del jo...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-02 16:23
Danutė
..labai palengva lupau apelsiną...pasirodo, skanus ir gražus..:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-27 09:18
anuka
per nugarą rūkas nuslydo beskaitant. mm... gėris.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-24 22:19
Oink
daugiau tokių. super.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-23 20:28
sunny_day
labai grazu...labai labai labai.....
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-22 16:28
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
siūlau pavadinimą: "apelsinas"

gabaliukas geras. nors ir daug tokių veisiasi pasaulyje. bet bus dar vienas, negi blogai?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-21 20:38
šria
Sodrus. Jokio nuobodumo. Nustebino (gerąja prasme) ta vieta, kai ji bėgo ne į tą pusę, apelsinas. Liliputas nors ne toks ryškus kaip personažas, bet labai gerai įsilieja į bendrą vaizdą.
Tokius darbus "užskaitau".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą