Groteskas

Gervės (kurios šypsosi snapais, kai
gandras prišalusiom letenom atkapsto žolę.
Žalią.
Varlę)
ironiškai vaidina darnų trikampį –
sarkazmo ratas draugiškoj šeimoj.
Šaltoj.
Naštoj.

Eilinis buožgalvis tuo tarpu vėl apsimeta žuvim, kad plaukt galėtų;
galva į priekį iriasi prasimanėlis.
Tolyn.
Gilyn.
Gylys.
Nemeluok, sukčiau,
už pirmo posūkio vis tiek užgimsi varle
(ta pačia, ant kurios gandras trepsėjo) --

Plikoj pievoj keistuolė amfibija bando įtikt sausam chameleonui,
bet vis nespėja – per daug vikriai spalvos mainosi.
Akį rėžiantis valdingas (rudas!) gruntas
Seniai įpareigojo prisitaikyt--

-----------------------------------------------------------------

Beje.
Deja.
Gyvybės žiurkė lėtai išgraužė šulinį.
Įkrito ten tikėjimas net žirgo akimis--