Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Žodžiu, įmečiau aš savo seno kūrinėlio pradžią į šitą puslapį tiesiog iš smalsumo ar nuobodulio, dabar gerai neprisimenu, jo net neperskaičiusi. Tiesą pasakius, ir turinys kažkaip užsimiršęs buvo... Taigi prašau nesistebėti dėl klaidų. Nenoriu dėl to atsiprašinėti, nes žinau, jog vistiek nieko gero nebus, taisiklingai rašyti niekad nemokėjau. Ką jau padarysi... Tikriausiai stebitės, kokia šios įžangos prasmė, jei jau nepuolu ant kelių maldaudama atleidimo? Labai elementaru... Tiesiog norėjau pasakyti, jog pagaliau perskaičiau savo kūrinėlio pradžią ir paasibaisėjau savimi. Todėl griebiau klaviatūrą, pataisiau jau turimą dalį ir dar truputį pridėjau. Tiesą pasakius, pamatysit patys. Dabar daugiau detalių, išsamesni aprašymai ir panašiai. Dar noriu pridurti, jog kartais mane apsėda koks nors žodis ir aš jį vartoju dažniau nei leidžia sveikas protas. Nieko negaliu pakeisti, todėl teks susitaikyti. Ačiū už kritiką ir atsiliepimus, pasistengsiu dažniau įdėti naują skyrių. Žinoma, komentarai visada laukiami. Skaitykite ir... ai, darykite ką tik norite ^_^

Įžanga
Miglos karalystėse senoji Nežabota magija vis dar stipri. Šventuosiuose slėniuose nuo neatmenamų laikų ošia Palaimintosios girios, iš Žiedinių kalnų srovena Sidabro šaltiniai. Kiekvienas žemės grumstelis, vėjo dveltelėjimas ir lietaus lašelis alsuoja Keturių Elementų Dievų galia. Fei, Žemei, ir Ajolui, Ugnei, paklūsta sėja ir pjūtis, naktis ir diena, gyvenimas ir mirtis. Jie laimina santuokas ir kūdikių gimimą, pasiima mirusiuosius į Požeminį pasaulį, globoja žemdirbius, amatininkus, mokslininkus ir meninkus. Su Fei ir Ajolu Miglos karalisčių gyventojai sieja visa, kas gera ir gražu, jiems pagerbti rengia linksmas šventes, kuriose liejasi midus ir vynas, yra daug šokama ir juokiamasi. Šiuos Dievus žmonės myli, tuo tarpu kitų bijo ir nekenčia. Umi, Vanduo, ir Finas, Vėjas, yra pernelyg nevaldomi ir atsiskyrę. Jų galios priversčia keistis metų laikus, sukelia jūrų potvynius bei atoslūgius, pažadina viesulus ir speigą. Umi ir Finas saugo bei nurodo kelią drasios, nepalaužiamos dvasios žmonėms, kurie ieško nuotykių ir pavojų, siekia užkariauti naujas žemes ar surasti neįkainojamą lobį. Todėl jiems lenkiasi klajūnai, kariai ir jūreiviai, vagys, žmogžudžiai ir piratai, tironai ir pamišėliai, aukodami kruvinas ir tamsias aukas. Ir mažai kas, išskyrus auksalyrius dainius, kurių namai yra visas pasaulis, o stogas – žydras dangus virš galvos, prisimena senąsiąs legendas apie tuos laikus, kai visi Dievai buvo vieningi ir tenorėjo gero savo garbintojams, kai neegzistavo nei karai, nei ligos, nei stichinės nelaimės, kai Miglos karalysčių dar negaubė Amžinasis rūkas ir nesupo Žiediniai kalnai.
Naujiena
Valdovas Semiuelis sėdėjo didžiuliame ąžuoliniame soste ir tamsiai žaliomis givatiškomis akimis mieguistai stebeilijo į vieną tašką. Rūko Pakrantės karalystę jis valdė jau ilgai, tačiau taip ir nepriprato prie nuobodžių patarėjų, prašytojų ir žynių kalbų. Žinoma, faktas, kad esi Karaliaus Megistro, bent jau formaliai turinčio aukščiausią suverenitetą visose dvidešimt keturiose Miglos karalystėse, brolis turi ir savų privalumų, tačiau trūkumai vistiek labiau lenda į akis. Semiuelis prisiminė, kaip mėgo blaškytis po pasaulį ieškodamas nuotykių ir nuolat susidurdamas su pavojais, kaip linksminosi su piratais didžiajame Gyvsidabrio vandenyne ir kovojo su maištaujančiais Žemės Krašto Valdovais savo brolio vardu. Nepamiršo ir kaip užėmė Rūko Pakrantę bei apsiskelbė jos veininteliu šeimininku. „Ir pasirašiau sau blogesni nei mirties nuosprendį“, pagalvojo Semiuelis ir sunkiai atsiduso. Tada tai atrodė tikrai gera mintis. Ištaiginga pilis, neįveikiama tvirtovė, turtingas miestas derlingos žemės aplink ir svajonė pastatyti milžinišką bei galingą uostą, kuriuo prekyba galėtų vykti tiek vasarą, tiek ir žiemą. Ir štai po beveik dvidešimties metų, kai uostas klestėjo, o apie didvyriškas kovas dėl šio krašto sklido gandai, kuriuose gryna teisybė atrodė kaip melas, o didžiausias pramanas – tiesa, Valdovas gailėjosi savo sprendimo, jį kasdien vis aistringiau šaukė vandenynas ir nutrūktgalviški nuotykiai. Bet Semiuelis puikiai suprato, kad kaip Karaliaus brolis ir pagaliau jo vietininkas bei vasalas privalo vykdyti savo pareigą iki galo, klausytis nuobodžių kalbų, spręsti nereikšmingus ginčus, rengti prabangius ir absoliučiai nereikalingus, tik Karalystės iždą tuštinančius priėmimus, sudarinėti sutartis su užsienio diplomatais, kiekvieną savo žodį aptepančiais medumi ir padarantys savo kalbą neįtikėtinai kokčia, bandyti suvokti visokias politikos vingrybes, tik supainiojančias protą, ir užsiimti kitokiomis nesąmonėmis. Nuo tokių minčių Valdovui įsiskaudėjo galva. Jis stipriai užsimerkė ir lėtai atsimerkė, bandydamas įsigilinti į Pirklių gildijos senatoriaus Tomo Makvino skundą.
- Todėl, Valdove, ir prašau, net išdrįsčiau pasakyti, reikalauju, kad vandenių pirkliai atlygintų man visus nuostuolius ir sumokėtų baudą už Uosto vidaus taisyklų pažeidimą.
Vandeniais Miglos karalystėse vadino atstovus genties, kurią pagal legendą sukūrė Deivė Umi. Jų oda buvo švelniai melsva, akys dažniausiai auksinės ar bent jau vario spalvos. Vandeniai gyveno nedidelėse paslaptingose salose, išsibarsčiusiose po visą Gyvsidabrio vandenyną ir buvo neprilygstami jūreiviai bei plaukikai, jų pastatytiems laivams niekas negalėjo prilygti nei greičiu, nei tvirtumu ir stabilumu. Mačiusieji mėgdavo sakyti, jog vandeniai ne plaukia, o skriete skrieja vandenyno paviršiumi. Galbūt dėl to, kad jiems pavydėjo, o gal ir dėl to, kad tiesiog nesuprato ir prisibijojo, bet Lygumų gyventojai jų nemėgo. Valdovas pastebėjo juodose, giliose Tomo akyse blykstelėjusią sunkiai slepiamą neapykantą. Makvinas, kaip ir visi ouniai, Deivės Fei vaikai, kažkuo priminė tingų katiną, ypač tankiu visą kūną dengiančiu juosvu kailiuku ir stačiomis ausimis, tačiau jo įkipos didelės akys ir nuolat gniaužomi pirštai ilgais nagais išdavė įtarų ir pitktoką būdą. Ouniai nekentė vandens, o dar labiau – vandenių. Tomas, vos tik radęs progą, stengdavosi prikibti prie jų. Šią savaitę Valdovas klausėsi jau penkto panašaus jo skundo.
- Atleiskite, Tomai, bet aš iš tiesų negaliu įsivaizduoti, kad vandeniai galėjo taip pasielgti... – pradėjo Semiuelis. Bet ounis jį nemandagiai nutraukė ir pradėjo dėstyti savo nuomonę apie salynų tautą, į kalbą dažnai įterpdamas įvairių prakeiksmų bei tikrai katiniškų šnypštelėjimų bei purkštavimų ir vis labiau siusdamas. Valdovas buvo šamanas, Ajolo genties atstovas, taigi nesistebėjo jam rodoma nepagarba. Prieš kelis šimtus metų šamanų buvo nekenčiama bei bijoma net labiau negu vandenių, o senus įpročius pamiršti labai sunku. Ypač, jei tai tau neparanku.
Pagaliau Tomas smarkiai įniršo dėl Valdovo abejingumo ir ėmė mažne rėkti. Semiuelis kantriai kentėjo senojo ounio siautėjimą kokias penkias minutes, tada piktai mostelėjo ranka ir suriaumojo:
- Gana, Tomai, liaukitės. Pasakysiu tiesą, - tęsė jis ramesniu balsu – nuo jūsų kalbų man jau skauda galva. Palikite mane, aš apsvarstysiu skundą ir priimsiu atitinkamą sprendimą... Atitinkantį abiejų pusių interesus, ne tik jūsų norus, gerbiamas senatoriau.
Ounis piktai pažvelgė į Valdovą, vos pastebimai linktelėjo ir paliko priėmimų salę. Semiuelis galėjo prisiekti, jog girdėjo, kaip girkštelėjo Tomo dantys. Bet nespėjo durys užsiverti už jo nugaros, kai į salę įklibinkščiavo nedidukas vyriškis, kurio kūną dengė žilas trumputis kailis, o katiniškos akys buvo beveik sidabrinės, pilnos išminties ir gerumo. Tai buvo Klifordas Senasis, Didysis Rūko Pakrantės karalystės burtininkas ir tiesiog geras Semiuelio draugas, mokytojas bei patarėjas, garsėjantis nepakenčiamu būdu.
- O ne, Klifai, dar vieno susitikimo su ouniu šiandien neiškęsiu, - apsimestinai graudžiai atsiduso Valdovas ir pakėlė rankas į dangų, demonstruodamas išankstinį pasidavimą. Seneliokas smagiai nusijuokė ir paklausė:
- Vėl Tomas Makvinas?
- O kas gi daugiau? Man jau nusibodo jo nuolatiniai skundai ir kaltinimai vandeniams. Pripažįstu, jie ne šventieji, bet to jau per daug. Žinai, galvoju, jog reikia išleisti įstatymą, draudžiantį diskriminavimą gentiniu pagrindu. Tačiau tam reikia mano brolio pritarimo, o jam nuolatiniai vidaus vaidai parankūs. Gal tiesiog liepti pasakandinti Tomą per kitą Pjatuvo nakties atnašavimą... – valdovas patenkintas išsišiepė ir ėmė rimtai svarstyti savo idėją... kokias septynias sekundes.
- Juk supranti, kad Makvinas pavojingas žmogus ir tu privalai jo saugotis. Geriau tegul jis bus nekenčiamu sąjungininku, negu iš ties grėsmingu priešu.
- Žinau, žinau, tačiau kartais taip norisi tiesiog nusukti jam sprandą...
- Matau, kad esi ne kaip nusiteikęs, tad leisk tave pradžiuginti tikrai gera žinia, - Klifas berniokiškai mirktelėjo Valdovui. Tokiomis akimirkomis atrodydavo, jog senąjam burtininkui ne daugiau kaip penkiolika ir jis vėl sugalvojo kokią nors išdaigą. Deje, dažniausiai taip ir būdavo. Po sales imdavo skraidyti indai, koridoriuose pasirodydavo šelmiškai nusiteikusios šmėklos, o tarnaites gąsdindavo įkyrūs vagišiai goblinai. Semiuelis jį bardavo vien iš pareigos, nemačiomis krizendamas į žalsvą barzdą.
- Nejau vėl virtuvėje užsiveisė koboldai, o gal palėpėje apsigyveno vampyrai? – Valdovas nebuvo nusiteikęs juokauti. Kartais net Klifas sugebėdavo išvesti jį iš kantrybės, ypač po išskirtinai malonaus pokalbio su Tomu.
- Nieko panašaus, - užprotestavo senukas ir iš karto surimtėjo. – Tai dėl tavo žmonos. Ji laukia tavęs savo bokšte.
„O, Dievai... “ Valdovas atsiduso ir pakilo iš sosto. Asmuo, kurį jis dabar norėjo matyti mažiausiai, oficialiai vadinosi jo žmona Nefrite. Tai buvo vedybos iš politinio išskaičiavimo, meilės, bent jau tikros ar paremtus abipusiu susitarimu, negalima rasti nė kruopelytės. Visdėlto, dėl bendros teisingumo pusiausvyros, reikia pripažinti, jog kelis metus po vestuvių Semiuelis kvaišo nuo beprotiško įsimylėjimo ar paviršutiniško susižavėjimo, dabar nė pats negalėjo tiksliai pasakyti. Tačiau pamažu aistra ir geismas blėso, peraugdami į panieką ir pasišlykštėjimą, kol virto abiem priimtinu mandagiu ignoravimu. „ Ko gi Nefritei prireikė, kad įsakė pakviesti mane anksčiau laiko? “ Valdovų pora susitikdavo tik per oficialius priėmimus, kai mieloji žmona nuspręsdavo savo pasirodymu pagerbti svečius, o kartu lovoje praleisdavo tik kokias penkioliką minučių per mėnesį, Mėnulio atgimimo naktį, kaip to reikalavo Dievai. Bet ir to buvo per daug. Sutuoktiniai vos galėdavo prisiliesti vienas prie kito nepurtomi šiurpo, o seksas suteikdavo tiek pat malonumo, kiek ir krūminio danties rovimas. Semiuelis visada su baime ir pasibjaurėjimu laukdavo Mėnulio atgimimo, o juk buvo laikas, kai nuo žmonos negalėjo atitraukti rankų, kai iš proto varė jos plaukų skleidžiamas aromatas ir menkiausias šilkinės odos prisilietimas ar net slapčiomis sugautas violetinių akių žvilgsnis uždegdavo aistrą. Jis taip ir nesuprato, kada viskas pasikeitė ir išgaravo susižavėjimo kerai. Gal tada, kai suvokė, jog po stebuklingai gražia Nefritės išvaizda slepiasi aikštinga ir išpaikinta mergiotė, turinti tiek pat smegenų kaip ir šikšnosparnis varpinėje. O gal kai tiesiog suaugo ir berniokiški įsimylėjimai tapo svetimi... Valdovas papurtė galvą, bandydamas nuvyti varginančias mintis. Bet tai nepadėjo, ir jis dar labiau paniuro. Mąsliai tylėdamas su Klifu perėjo daugybę painių pilies koridorių, sukiojosi į kairę ir į dešinę, kol pagaliau pasiekė Valdovės bokšto duris (tais laikais žemių šeimininkai gyvendavo bokštuose, kurių aukštis priklausė nuo užimamų pareigų, norėdami pabrėžti savo išskirtinę visuomeninę padėtį) ir pasibeldė. Po akimirkos jas triukšmingai atidarė jaunutis pažas, primenantis trapią porceliano lėlę, ir vaikišku, bet melodingu balsu garsiai paskelbė apie „Valdovo Semiuelio ir Didžiojo Rūko Pakrantės karalystės burtininko Klifordo“atvykimą.
- Mano žmona visada mėgo tokias nesąmones, - subumbėjo po nosimi Semiuelis ir, pasipuošęs pačia nenatūraliausia šypsena, kokią tik galėjo iš savęs išspausti, įsliūkino į vidų. Jo dar laukė ilgas ir sunkus kopimas į viršutinį bokšto aukštą („O Dievai... Į kokį aukštį tada tenka kasdien kopti mano broliui. Ne, aš net nenoriu žinoti. “) – Ne veltui ji taip retai pasirodo apačioje, - beveik piktdžiugiškai nusišaipė Valdovas. Išvaizda buvo dar viena jų nesutarimo priežastis. Per ne vienerius metus, praleistus gulint patogiuose šezlonguose, ant minkštų pagalvėlių ir giluose krėsluose, Nefritė pasidarė panaši į šilkais apsikarsčiusę statinę, o Semiuelio kūnas išliko stangrus ir dailus, tik prarado jaunystei būdingą liaunumą. Net užlipęs į patį viršų jis beveik neužduso ir išdidžiai įžengė į labiausiai nekenčiamą patalpą visuose rūmuose. Kvapą iš karto užgniaužė sunkus brangių iš Gėlių žemyno atplukdytų smilkalų tvaikas. Semiuelis pasistengė giliai nekvėpuoti, bet vistiek jautėsi truputį apsvaigęs. Jis lėtai nukreipė žvilgsnį į brangiomis medžiagomis papuoštoje lovoje išsidrėbusią Nefritę ir iš visų jėgų bandė sulaikyti drepulį. Jo žmona, kas galėjo pagalvoti, jog tai įmanoma, atrodė dar šlykštesnė, nei prieš mėnesį. Jos bronzinė oda buvo praradusi elastingumą ir dabar nenatūraliai blizgėdama didžiulėmis raukšlėmis krito riebalais aptekusiu kūnu, rožiniai plaukai drėgnomis sruogomis draikėsi aplink amžinai gedulingą veidą, o blausios violetinės akys slėpėsi po beveik nuleistais vokais. Semiuelis lėtai nusilenkė ir pasistengė, kad jo balsas skambėtų mandagiai:
- Laba diena, Jūsų aukštybe. Kaip matau, atrodote kaip visada... nuostabiai.
- Baikite lankstytis ir kvailai pataikauti, brangus vyre, - nuo ašaringo Nefritės balso Valdovą nukrėtė jokiomis valios pastangomis nebesulaikomas šiurpas. – Pats žinote, kaip bjauriai aš jaučiuosi.
- Labai dėl to apgailestauju, mano meile. Jei tik galėčiau kuo padėti...
- Ir viskas dėl jūsų kaltės, - Nefritė kelis kartus šniurkštelėjo nosį milžiniškon šilkinėn nosinaitėn ir pasistengė nutaisyti miną, tinkančią pranešti tokią siaubingai svarbią naujieną. Ji žvilgtelėjo į didžiulį sidabro veidrodį, kabantį prieš jos lovą ir, šiek tiek pataisiusi neklusnią garbaną, dar labiau prigesinusi žvilgsnį bei nusprendusi, kad išraiška puikiai atskleidžia akimirkos dramatiškumą, prabilo žemu, kenčiančiu balsu: - Aš laukiuosi mūsų kūdikio, mielasis. – Įsivyravo statiška tyla, kurios nepertraukė nei vienas atokvėpis ar širdies dunksnis. – Aš nėščia, - pakartojo ji įspūdžiui pagilinti, bet to jau nereikėjo. Semiuelis sudribo į pirmą pasitaikiųsį šilkais apmuštą krėslą ir stengėsi nepamiršti kvėpuoti.
- Tu nėščia? - po valndėlės sugebėjo išstenėti truputį cypiančiu balsu, ir įsmeigė visiškai kvailą apstulbusį žvilgsnį žmoną. – Bet nejau tai įmanoma? Po septyniolikos metų pastangų? O Dievai...
Nefritė mėgavosi tokia reta triumfo akimirka atydžiai stebėdama vyro veidą. Jo išplėstas žalias akis susitraukusiais vertikaliais vyzdžiais ir atkarusį žandikaulį. Lengvai drebančius kelius ir ilgus pirštus, tai gniaužančius fotelio ranktūrius, tai nervingai pešiojančius trumpous žalsvus plaukus. Sunkiai besikilnojančią krūtinę. Prakaito lašelius, prasiskverbusius į tamsaus vario spalvos odos paviršių. Semiuelis dar niekad nebuvo toks susijaudinęs ir kartu klaikiai išsigandęs. Po septyniolikos metų Dievai atsiuntė jam vaiką, oficialų įpėdinį. Kodėl? Kodėl būtent dabar? Ir kokia bus kainą, kurią reikės sumokėti? Ilgą laiką Valdovas kaltino save dėl žmonos nevaisingumo, nes manė tai esant Ajolo bausme už išdavystę – audringą paklūsnumą Umi ir Finui jaunystės šėliojimuise. Tada valandų valandas maldavo Ugnies Dievo atleidimo, aukojo Palaimintojoje Rūko Pakrantės girioje brangiausias aukas, liejo kruvinas atgailos ašaras. Tai buvo dar tada, kai dievino savo žmoną ir norėjo susilaukti vaikų būtent su ja. Tačiau dabar nežinojo, ką ir be manyti. Taip ilgai nekentęs Nefritės, nebuvo įsitikinęs, ar sugebės priimti jos vaiką kaip savo, be to, jau ir neegzistavo rimta santuokinio vaiko būtinybė. Sostą turėjo užimti Reifas, mylimiausias neteisėtas Valdovo ir vienos rūmų vergės sūnus. Semiuelis nusipurtė, nuvydamas į šalį visas nereikalingas mintis. Kas buvo, tas pražuvo, jeigu Dievai nusprendė kitaip, privalu jiems paklusti. Reikėjo priversti save džiaugtis, džiūgauti, tiesiog šokinėti iš laimės. Valdovas tvirtai užsimerkė ir lėtai atsimerkė, surikiuodamas savo jausmus. Tada pasipuošė beveik nuoširdžia šypsena ir pasirengė atlikti reikiamą ceremoniją.
Pranašystė
Trečioji Mėnulio atgimino naktis po nelaukto Valdovės Nefritės pastojimo idealiai tiko pranašavimui. Didysis Rūko Pakrantės karalystės burtininkas, Klifordas Senasis rūpestingai ruošėsi ceremonijai. Jis iškilmingai užlipo į viršutinį Atrologijos bokšto aukštą, kurį sudarė apvali aikštelė ir keturi obeliskai iš Morganos marmuro, žymintys dangaus kryptis ir iškviečiantys bei kelioms valandoms supančiojantys Dievų galias. Klifordas prie pietinio uždegė ugnį, dovanotą Ajolo žaibo; prie šiaurinio į specialų marmurinį indą įpylė vandens, pasemto iš Umi Sidabrinio šaltinio; prie rytinio padėjo žemės, parsineštos iš Šventojo Fei slėnio; prie vakarinio įsmeigė strėlę, papuoštą ilgomis paukščio plunksnomis, rastą Fino Žiediniuose kalnuose. Tada pagarbiai nusilenkė visiems Dievams ir atsisėdo į aikštelės viduryje nupiešto magiško apskritimo centrą. Burtininkas ilgai ir kantriai laukė karštai melsdamasis Keturiems Elementams. Kai iki aušros liko vos kelios akimirkos, stevuklingasis apskritimas ėmė spindėti, obeliskai pradėjo drebėti nuo didžiulės jėgos prisilietimų ir į švintantį dangų šovė skaidri, pulsuojanti Nežabotos magijos kolona. Ji apgaubė Klifordą vaiduoklišku švytėjimu ir Dievai prabilo...


Senasis burtininkas iš Astrologijos bokšto nusileido tik kai saulė pasiekė zenitą. Lėtai nuklibinkščiavo vidurdienio spindulių nutviekstu kiemu, klausydamasis, kaip po kojomis girgžda sausio mėnesio sniegas. Buvo labai šalta, net ir viduržiemiui. Klifas nejučiomis prisiminė pranašystės žodžius: „Valdovų vaikas ateis su siaubingu šalčiu, kokio žmonių pasaulis dar nematė, jo gimimas bus paženklintas šimtais mirčių“. Burtininkas konvulsiškai sudrebėjo visu kūnu ir sunkiai parklupo. Naktis bokšte atėmė visas jėgas ir jis nebepajėgė atsistoti, tik rankos vis giliau smigo į sniegą, į stingdantį šaltį. „Vaiko atėjimas gali reikšti Aukso amžiaus pradžią, tačiau ir Pasaulio pabaigą. Viskas priklauso nuo to, kokia stichija jį valdys – Ugnis ar Ledas“. Klifordas drebėjo, apimtas silpnumo. Bandydamas pasikelti, tik paslydo ant užšalusios balutės ir stipriai trinktelėjo veidu į žemę. Akinantį sniego baltumą nudažė purpurinis kraujas. Burtininkas keistai abejingai stebėjo, kaip tamsi dėmė plinta ir garuoja žiemos ore. „Speigas atslinks vasarą“. Skausmo bangelės ritosi nuo senojo ounio galvos iki kojų pirštų, erzindamos ir kankindamos nusilpusius raumenis, kol pagaliau susitvenkė pakaušyje ir su siaubinga galia sutraukė visą kūną taip, jog tas tapo panašus į mažutį nervingai trūkčiojantį skudurų ryšelį. Po akimirkos Klifordas nenatūraliai išsitempė visu ūgiu, vėl susirietė į kamuoliuką ir, kimiai nežmonišku balsu klyktelėjęs, prarado sąmonę.


Didysis Rūko Pakrantės burtininkas lėtai pramekė sunkius vokus ir labai nustebo, virš savęs pamatęs akmenines skliautuoto kambario lubas. Paskutinis dalykas, kurį jis prisiminė, buvo kietas grindinys po konvulsijų tampomu kūnu, kiekvieną lastelę ledine liepsna deginantis skausmas ir šaltis... šaltis, šaltis... Kažkas susiję su šalčiu, labai svarbaus... Ne, ne su šalčiu... Su... Speigu? Taip... Speigas... Vasara? Pranašystė! Burtiniko akys plačiai atsimerkė, o chaoškos mintys praskaidrėjo ir pamažu visi atminties kartotekos stalčiukai sugrįžo į vietas. Dievų žodžiai kaip niekad aiškiai skambėjo Klifordo galvoje. Kartu grįžo ir skausmas, bet tik kaip įkirus maudimas viršugalvyje, kaip tik tarp smailų ausyčių. Senukas piktokai sumurmėjo ir vėl užsimerkė. „Kodėl aš? “ kokį tūkstantis du šimtai aštuoniasdešimt ketvirtąjį kartą pagalvojo jis. „Kodėl kas nors kitas negali pranašauti? Aš darausi tam per senas... “ Sunkus atodūsis. „Bet kartais visai smagu sužinoti ateitį pačiam pirmam, ypač jei tai dar niekam negirdėtos paskalos... “ Šelmiška, nors ir blankoka šypsenėlė, sukelianti aštresnį skausmą. Burtinikas tyliai nusikeikė ir toliau gulėjo ramiai, stengdamasis apie nieką negalvoti. Jau buvo beužsnūstas, kai kažkas lėtai, atsargiai pabandė praverti klaikiai girgždančias kambario duris. Garsas pasklido po visą patalpą, aidu atsimušė nuo lubų ir niekaip nenorėjo pabėgti pro langą. Klifordo antakis ėmė trūkčioti, o ant smilkinio iššoko pulsuojanti gyslelė. Kai girgždėjimas pasiekė savo epogėjų, tą patį padarė ir burtininko nervai.
- Kas, po koboldais, tu bebūtum, greičiau užeik ir pasitik amžiną prakeikimą, kurį ant tavęs užleisiu, - urgztelėjo jis ir ėmė labai rimtai svarstyti, kuo paversti įsibrovėlį. Rupūže, žiurke... o gal gripo mikrobu?
Durys dar kartelį gailiai sucypė ir nuo slenksčio pasigirdo truputį sumišęs kikenimas. Tada garsūs savimi pasitikinčio žmogaus žingsniai, smagiai aidintys skliautuotame kambaryje, nudungsėjo į patį tolimiausią kampą, ir atėjūnas akmeninėmis grindimis pradėjo vilkti sunkią medinę kėdę. Garsas sustojo prie Klifordo lovos, neprašytas lankytos triukšmingai sudribo ant specialiai nervams („Mano vargšams nervams! “ graudžiai pamanė ounis) gadinti skirto prietaiso ir dar kartą berniokiškai sukikeno. Burtinikas, piktai užsimerkęs, negalėjo apsispręsti tarp užkeikimo, paverčiančio kojų grybeliu ir tiesiog durklo tiesiai į širdį.
- Prašau, tik nepadaryk iš manęs nieko šlykštaus, - pasigirdo malonus valdovo Semiuelio balsas, Klifordas iš karto atplėšė vokus ir metė jam žudantį žvilgsnį. – Reikės liepti, kad kasnors pagaliau suteptų šitas duris.
- Ką, ir atimtų iš tavęs malonumą sukelti man dar vieą isterijos priepuolį? - paklausė burtininkas ir šiltai nusišypsojo. Valdovo akyse mirgėjo sunkiai slepiamas susirūpinimas.
- Šį kartą tikrai privertei mane jaudintis. Žolinis sako, jog stipriai susitrenkiai ir netekai daug kraujo. Neturėtum taip persitempti. Kad ir kaip gerbiu tavo sugebėjimus, tačiau metai slenka ne atgal, o į priekį.
- Ką nori tuo pasakyti? – dirbtinai prunkštelėjo Klifordas ir tuoj pat pasigailėjo, kai erzinančios skausmo bangelės nusirito kūnu. – Taip... aš senstu, nieko negaliu pakeisti. Kiekviena pranašystė darosi vis sunkesnė. Tikrai galvojau, kad šios nebeištversiu... – burtininkas nutilo ir užsimerkė. „Aš toks pavargęs, po koboldais, “ pamanė jis ir sunkiai atsiduso. Rūpestis Semiuelio veide pagilėjo, valdovas lėtai suspaudė senojo savo mokytojo ranką ir nedrąsiai nusišypsojo.
- Gal man geriau išeiti? Grįšiu, kai pasijusi geriau.
- Ne, Semai, pasilik, - burtininko balsas truputi švogždė. –Turiu tau papasakoti, ką mačiau savo vizijoje. Noriu pasinaudoti proga, kol aplinkui nezuja žolinis ir jo padėjėjai bei kiti rūmų kenkėjai.
- Ar tikrai tau nereikia pailsėti?
- Manau, tai pernelyg svarbu, kad galėčiau atidėlioti. Be to jaučiu, jog greitai nebeprisiminsiu, ką turėčiau pasakyti. Dievų žodžiai dar aiškiai skamba mano sąmonėje, bet su kiekviena sekunde jie praranda dalelę prasmės. Lyg matyčiau svetima kalba parašytą užkeikimą, kurį galiu perskaityti, bet nesugebu suvokti... Vaizdiniai susilieja... – Klifordas užsimerkė ir pabandė surikiuoti mintis. Valdovas atydžiai tyrinėjo senojo burtininko veidą, tuo pat metu raminančiai glostydamas jo ranką.
- Semai, ar prisimeni senąsias legendas apie tai, kaip Dievai atkeliavo į šį pasaulį ir sukūrė Šventuosius slėnius, Palaimintąsias girias bei Sidabrinius šaltinius. Tačiau visur buvo tuščia, tylu, vyravo disharmonija. Norėdami atstatyti pusiausvyrą, Dievai sutvėrė darbščiuosius ounius, klajūnus vandenius ir stebuklinguosius elfus. Nežabotoji magija laisvai keitė formas, pakluso įgudusioms rankoms. Vėliau dėl nežinomos priežasties suskilo Galių sąjunga ir Ajolas į pasaulį paleido destruktyvią šamanų gentį, o Finas iškėlė Žiedinius kalnus. Apie tuos laikus išliko labai mažai žinių, rezultatus matai ir pats.
Valdovo veidas apsiniaukė ir jis vos pastebimai linktelėjo. Istorijos apie genčių kovas siekiant pasidalinti jėgas ir įtaką niekad jo nežavėjo bei visada sukeldavo blogus prisiminimus.
- Klifordai, aš tikrai nesuprantu, kodėl man visą tai pasakoji. Šią legendą žino net maži vaikai.
- Pagalvojau, kad taip lengviau suvoksi, ką tau dabar pasakysiu, - atitarė burtininkas siektelėjo stiklinės gėrimo, kuri tuoj pat paslaugiai buvo priglausta prie jo sukępusių lūpų. – Taigi... – senukas atsikrenkštė ir tęsė: - Pasaulio pusiausvyra pradėjo irti, įgydama pagreitį, ir šis procesas vyksta ligi mūsų dienų. Natūralu, jog Dievai nori atkurti harmoniją, - Klifordas nutilo, kai skausmas pradėjo slinkti jo kūnu nuo viršugalvio iki pirštų galiukų. Tačiau dingo, vos jam prabilus. – Todėl jie atsiuntė Apvalytoją, kuris gims lygiai po šešių mėnesių nuo šios dienos, pačiame vasaros įkarštyje.
- Leisk atspėti, - su neslepiamu kartėliu balse iškošė Valdovas. – Mano vaikas ir bus tas... Apvalytojas?
- Taip, - atsiduso burtininkas. Likusi pranašystės dalis sunkiai veržėsi iš jo gerklės, žodžiai, vos išsprūdę pro sukąstus dantis ir suspaustas lūpas, išsitrynė iš Klifordo atminties, palikdami tik pažliugusią dėmę. – Atleisk... – pagaliau sušnibždėjo jis ir su skausmingu palengvėjimu užmerkė ašarojančias akis. – Jei tik galėčiau ką pakeisti...
- Ne, Klifordai, viskas gerai, -tvirtai atsakė Semiuelis ir maištingai kilstelėjo smakrą. – Kągi, mano sūnus... Juk gims berniukas? – silpnas linktelėjimas. – Mano sūnus bus kaltas dėl šimtų mirčių net nespėjęs dorai atsimerkti, o vėliau tikriausiai, ypač kai žinau, kaip man gyvenime sekasi, sunaikins pasaulį. Ar ką nors praleidau?
- Tikriausiai nieko. Semai...
Valdovas tiesiog papurtė galvą.
- Einu, pakviesiu žolinį, jis tikriausiai visą laiką stypčioja už durų. Paprašyk jo kokios arbatos ar mikstūros, atrodai tikrai prastai. O tada ramiai ilsėkis, aš kažkaip viską sutvarkysiu.
Semiuelis drąsinančiai nusišypsojo ir staigiu trūktelėjimu atvėrė duris, įleisdamas truputį sumišusį jaunuolį tamsiais purpuriniais plaukais iki pečių ir giliomis mėlynomis akimis. Siaurų smailėjančių ausų ir rusvos odos derinys liudijo, jog vaikinas buvo mišrūnas – elfo ir šamano palikuonis. Įprastomis aplinkybėmis toks sutvėrimas, chimera, privalėtų slėtis nuo pašalinių akių norėdamas išgyventi, mat negrynakraujus įnirtingai persekiojo ir negailestingai naikino bet kurios rasės atstovai. Kraujomaišą aštuoniolikoje iš dvidešimt keturių karalysčių net draudė įstatymiškai. Bet šis nedrąsus jaunuolis tikrai nebuvo paprastas.
- Užeik, Sidai, - pakvietė valdovas ir draugiškai plekštelėjo chimerai per petį. Šis tik lengvai šyptelėjo, tada pagarbiai nusilenkė. – Manau, Klifordui nepakenks viena iš tavo stebuklingų arbatų.

Laukite tęsinio... Jeigu Sidas pasirodė jums pažįstamas, nekaltinkite autorės, šis personažas mane tiesiog apsėdo.
2005-01-20 16:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-07-11 22:09
Nuar
Autorė savo pažado dėti dažniau kūrinius neišlaikė. O gal ir veltui. Šis man pasirodė skaitomas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-24 10:17
Dunkelheit
puiku, lauxiu daugiau:} iš pradžių pagalwojau, kad neturėsiu sweikatos tiek skaityti, bet wisgi acirado:}
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-21 17:09
Haukas su Archangelu bendraus realybėje
ehem...nu aš tai tikrai duočiau daugiau nei du.Klausykit, šita balsavimo sistema idiotiška x)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-20 20:06
Haukas su Archangelu bendraus realybėje
Beje, ar Sidas ne iš Detstalkerio?;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-20 20:05
Haukas su Archangelu bendraus realybėje
,,kuriose liejasi midus ir vynas, yra daug šokama ir juokiamasi...''kažkas čia ne taip.
Aj, o daugiau priekaištauti nenoriu.Kažkaip labai patiko.Mesiu į savo mėgstamiausius? Nieko prieš?;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-20 18:43
Weird Star
Pasakojimas kiek ištęstas, tačiau charakteriai atskleidžiami neblogai, įdomus senasis burtininkas, šypseną kelia valdovų santykiai. Apvalytojas, žinoma, skamba jau kiek nuobodžiai.
Dėl kūrinio ilgumo priekaištų neturiu - juk čia kūrybos puslapis, o ne anekdotų skyrelis, tad galima dėti ir ilgesnius!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-20 16:48
IXAON
Per ilgas kūrinys! Sorry, neprisiversiu perskaityt visko.
Pradžioj - gramatika:
karalisčių -->karalysčių
givatiškomis -->gyvatiškomis; gyvatės
Deje-->deja
Gyvsidabrio vandenyną -->gyvsidabrio? taigi jo garai (bent jau mūsų pasauly) nuodingi!
"liejo kruvinas atgailos ašaras"-->skamba kaip litertaūrinė klišė, t.y. visiškai neskamba.
"Nežabotos magijos kolona", malda 4 elementams - jau buvo. Filme "penktasis elementas", prieš pat pabaigą.
"Todėl jie atsiuntė Apvalytoją, kuris gims lygiai po šešių mėnesių nuo šios dienos, pačiame vasaros įkarštyje. " - ojoj, Matrica, Žvaigždžių karai (kažkuris epizodas, gal 2, kur apie Anakiną sakoma, kad jis suteiks Jėgai balansą). Man tokie epizodai ne itin prie širdies.
Hoerbigeriška Ugnies ir Ledo kosmogonija - taip, čia gerai perteikta. Ugnis ir Ledas, jų kova, kiekvieno atakos kas tam tikrą laiko tarpą.
Stilius gan normalus, bet kūrinio ilgis - sorry, pjauna....
Moraliai nė nežinau kiek rašyti, mat skaičiau ne itin susikaupęs...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-24 10:17
Dunkelheit
puiku, lauxiu daugiau:} iš pradžių pagalwojau, kad neturėsiu sweikatos tiek skaityti, bet wisgi acirado:}
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-21 17:09
Haukas su Archangelu bendraus realybėje
ehem...nu aš tai tikrai duočiau daugiau nei du.Klausykit, šita balsavimo sistema idiotiška x)))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-20 20:06
Haukas su Archangelu bendraus realybėje
Beje, ar Sidas ne iš Detstalkerio?;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-20 20:05
Haukas su Archangelu bendraus realybėje
,,kuriose liejasi midus ir vynas, yra daug šokama ir juokiamasi...''kažkas čia ne taip.
Aj, o daugiau priekaištauti nenoriu.Kažkaip labai patiko.Mesiu į savo mėgstamiausius? Nieko prieš?;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-20 18:43
Weird Star
Pasakojimas kiek ištęstas, tačiau charakteriai atskleidžiami neblogai, įdomus senasis burtininkas, šypseną kelia valdovų santykiai. Apvalytojas, žinoma, skamba jau kiek nuobodžiai.
Dėl kūrinio ilgumo priekaištų neturiu - juk čia kūrybos puslapis, o ne anekdotų skyrelis, tad galima dėti ir ilgesnius!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-20 16:48
IXAON
Per ilgas kūrinys! Sorry, neprisiversiu perskaityt visko.
Pradžioj - gramatika:
karalisčių -->karalysčių
givatiškomis -->gyvatiškomis; gyvatės
Deje-->deja
Gyvsidabrio vandenyną -->gyvsidabrio? taigi jo garai (bent jau mūsų pasauly) nuodingi!
"liejo kruvinas atgailos ašaras"-->skamba kaip litertaūrinė klišė, t.y. visiškai neskamba.
"Nežabotos magijos kolona", malda 4 elementams - jau buvo. Filme "penktasis elementas", prieš pat pabaigą.
"Todėl jie atsiuntė Apvalytoją, kuris gims lygiai po šešių mėnesių nuo šios dienos, pačiame vasaros įkarštyje. " - ojoj, Matrica, Žvaigždžių karai (kažkuris epizodas, gal 2, kur apie Anakiną sakoma, kad jis suteiks Jėgai balansą). Man tokie epizodai ne itin prie širdies.
Hoerbigeriška Ugnies ir Ledo kosmogonija - taip, čia gerai perteikta. Ugnis ir Ledas, jų kova, kiekvieno atakos kas tam tikrą laiko tarpą.
Stilius gan normalus, bet kūrinio ilgis - sorry, pjauna....
Moraliai nė nežinau kiek rašyti, mat skaičiau ne itin susikaupęs...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą