Vaiduoklių namas

Grįžau iš Amerikos Lietuvon. Ganėtinai užsidirbau ir paprašiau nekilnojamojo turto agentūros surasti man namą. Galvojant apie ateitį tai galėjo būti pirmas dipolio namas, tarp Vilniaus ir Kauno. Miškai prie Vievio man tiko, juolab netoliese puikavosi ąžuolynas, akmuo su runomis ir leidausi lengvai agento įkalbamas atvykti pažiūrėti seno namo. Man privažiavus Vievį agentas paskambino ir atsiprašė, kad teks važiuoti vienam. Jo nėščia žmona pasijuto blogai ir jis veža ją ligoninėn. Namo raktas buvo paslėptas sutartoje vietoje . Kaip agentas sakė taip ir viską lengvai radau. Ir namą, ir raktą priebutyje.
Apsidžiaugiau kai pamačiau senas art deco, galite vadinti tai jugendu ar modernu, duris. Atpažinau kad ir pats namas, kad ir pabjaurotas sovietiniais laikais, irgi pilnas jugendo bruožų. Po Amerikos tai buvo tikra atgaiva dūšiai. Europa. Jokios užuominos apie fastfood per kelis kilometrus aplink. Miškai ir Neris tolumoje. Toli nuo viso pasaulio.
Kiemas buvo aptvertas tvorele. Ir toks jaukiai apleistas . Aš čia galėsiu atsitverti nuo pasaulio ir būti laimingas. Net skulptūra – fontanėlis buvo išlikusi kieme. Jokios šlykščios grafity nė padujų. Jei taip bus viduje – pirksiu namą.
Durys prasivėrė lengvai lyg manęs būtų laukę mieli šeimininkai. Tuščia ir tyli erdvė žiūrėjo tik į mane. Sekė kiekvieną mano žingsnį. Aš stengiausi kuo tyliau tapnoti savo batais, bet nepavyko. Namas įsiklausė į mane. Ir laukė kur aš pasuksiu. Pagalvojau ar verta toliau tyrinėti namą. Jaučiau lyg judinčiau svetimus gyvenimus. Lyg sielų šešėliai skųstųsi neramiu poilsiu ir mano trankiais batais. Gelbėjo Amerikos patirtis. Daryk ką pradėjai daryti. Ryžtingai atidariau pirmas duris į kairę....
Durys taip girgždėjo, lyg visu balsu rėktų: pirmas ateinantis per ketverius metus. Šeimininko šiame prieblandos kambaryje kažkada būta. Tik labai užspeistas į kampą žmogus galėjo susikurti tokį prieblandos kambarį. Lentynose palei visas sienas kokie du tūkstančiai knygų. Perverčiau pirmą pasitaikiusią . A. H. Kirkoro "Severozapadnyj kraj" rusiškais rašmenimis. Kita -
E. T. A Hofmanas vokiškai. Abi atspausdintos iki Didžiosios Pasaulinės Parodos Paryžiuje. Kitas ne mažiau keistas daiktas vienintelėje sienoje kur nėra knygų - milžiniškas veidrodis. Jau pagedęs kraštuose. Ir aptrauktas voratinklių. Perbraukiu ranka per veidrodį ir kambarys atgyja. Galėčiau lažintis - perbėga gaivaus oro srovelė.
Du dalykai, kurie labai keisti, bet iš karto aš nesuvokiau. Kambaryje nėra lango, ir nėra elektros instaliacijos ir lemputės. Tik atsisukus į veidrodį supranti - blyški kambario šviesa iš veidrodžio. Ir kai grįžtu į normalią aplinką, į kambarį iš kurio atėjau - vieną sekundės dešimtą dalį pamatau senovinę knygą veidrodyje kai metu atsisveikinimo žvilgsnį. Ir kadangi greitai skaitau - buvau gimnazijos greitojo skaitymo čempionas –spėju peskaityti penkias raides ant tos storos knygos u, k, b, a, r...
_________________Padariau klaidą, kad išėjau per anksti iš kambario. Fontanėlis kieme, kuris rodėsi uždžiūvęs, gaivaliojosi kaip iš komos būsenos. Jį plėšė nevalinga jėga, rodos jis pulsavo it žmogiška širdis. Aš nejudėdamas stovėjau foje ir manęs nė už jokius pinigus nebūtų išvarę į kiemą. Fontanėlis išplėšė dar paskutines konvulsijas. Betoninis fontanėlio angelas atmerkė akis, pažvelgė į mane mėlynomis nukankinto vaikelio akimis. Ir pliuptelėjo rudas skystis. Veržėsi nešvarumai. Visos ketverių metų nuosėdos kol nebuvo šeimininko.
Ūmai supratau kad fontanėlio srovės spalva keičiasi . Tampa tirštai raudona. Angelas užmerkė akis ir vėl tapo betoninis bei negyvas. O siaube, kraujas tryško fontanu. Tikras ir tirštas. Supratau, kad nebeišvažiuosiu iš čia. Puoliau į sandėliuką po laiptais į antrą aukštą ginklo... Atidarius sandėliuko duris nustebau pamatęs, kad ten šviesu, šviesa sklido is kairiojo šono ir kažkaip nenatūraliai. Tai buvo lyg ir dienos šviesa, keista, pagalvojau, niekada nemačiau, kad kas nors statytų namus su langais sandėliukuose. Įėjau norėdamas pamatyti langą iš kurio sklinda šviesa. Tačiau durys užsidare pačios ir viduje sutemo. Pribėgau prie lango, kuris, iš tiesų pasirode besąs toks pats didelis veidrodis iš kurio vis dar sklido blyški šviesa. Pažvelgiau i veidrodį ir lyg ir nieko keisto jame neįžvelgiau. Matėsi laiptų pakopų apačia ir šluotos sukrautos kampe. Bet .... nebuvo mano atvaizdo ... pradejau mojuoti rankomis bandydamas pamatyti ar tik del tamsos nematau savęs, taciau niekas nejudėjo veidrodyje.
Pasijutau baisiai nejaukiai ir norėjau eiti iš šios uždaros erdvės. Staiga veidrodyje pastebėjau, kad tarp šluotų stovi kažkoks vamzdis, apsigrežęs pamačiau, kad tai šautuvas, kurio buvau atėjęs. Griebiau jį ir pasisukau i duris, pro kurias atėjau. Tačiau ten durų nebebuvo. Staiga išgirdau savo mašinos signalizacijos kaukimą, kaukimą visomis jo variacijomis. Pasiėmęs šautuvą pradėjau buože daužyti sieną, kur turėjo būti durys, tačiau siena buvo betoninė ir tik buožė susibraižė. O signalizacijos kaukimas vis stiprėjo ir stiprėjo, niekaip negalėjau suprasti, kas galėtų lįsti prie mano automobilio. Ir dar labiau norėjau kuo greičiau ištrūkti iš šio suknisto sandėliuko, kad ginklu galėčiau pamokyti visus kas lenda prie mano daikto. Kaukimas tapo nepakenčiamas ir uždara erdvė pradėjo mane labai slėgti, suvokiau, kad negaliu daugiau ir puoliau šautuvu daužyti sienas ir vienu smūgiu užkliudžiau veidrodį, kuris suskilo į milijoną dalelių, o už jo pasirodė laiptai į viršutini aukštą. Pasijutau išlaisvintas, nors kaukimas ir jo variacijos nenustojo.

Puoliau laiptais į viršų.
П raidės formos koridoriuje juodavo ketverios durys. Aš įsiklausiau, triukšmingiausiai daužėsi mano širdis. Bet kai širdis aprimo nuo verkiančių krauju berniukų vaizdų ir dar kartą pasičiupinėjau vinčesterį, išgirdau tylutėlią melodiją. Ji nekėlė baimės, pagal tokią melodiją mergaitės šoka basomis žydinčiose pievose. Aš stovėjau pas pirmąsias duris ir tylėjau ir klausiausi ir rimau. Instrumentas buvo nepažįstamas, kiek priminė arfą.
- Aisedora....
Aiškiai išgirdau.
- Aisedora, - maldavo vyriškas balsas.
Ar jis buvo aplinkoje ar mano galvos viduje, nesupratau. Bet Aisedora buvo už durų. Ir maldaujantis vyro balsas daugiau nieko nekartojo. Bet aš jau pats pradėjau kartoti Aisedoros vardą ir atidariau duris.
Pirmiausia pažinau instrumentą. Termenvoksas. Juo buvo galima groti be rankų. Tik kūnu sukantis termenvokso viduje. Bet iš kur jis čia - termenvoksai užmiršti jau trisdešimtaisiais praeito amžiaus metais.
Ūmai moteris šokanti viduje nusimetė permatomą tuniką, liko įstabiai nuoga ir pasukųsi nematančias akis į mane sušnibždėjo:
-Sergejau...
Iš nuostabos vos nešūktelėjau, kad nesu Sergejus. Tačiau jai atsisukant pamačiau jos juodas nieko nematančias akis. Tyliai pastačiau šautuvą šalia durų .... Tačiau kieme jau suburzgė mašina ir Aisedora greitai greitai pačiupo ir apsivyniojo aplink savo nuostabų kaklą ilgąjį - gal kokių trijų metrų ilgio - šalį...
Ir išbėgo...
Staiga vėl pasidarė tylu ir tuščia ... automobilio keliamas triukšmas nutilo staiga, lyg jo ir nebūtų buvę. Tyla .... po staugiančios automobilio signalizacijos atrode kaip išsigelbėjimas. Pradėjau apžiūrinėti kambarį, kuriame buvau. Jis atrodė, kaip moters miegamasis, kuriame ji kartais ir miegodavo viena ... Šviesa skverbėsi pro nedidelį langelį šone, šalia lango buvo didelė lova, o priešais lovą veidrodis per visą sieną, jame vaiduokliškai atsispindėjo blizgančios termenvokso detalės. šis prietaisas patrauke mano dėmesį ir užsimaniau jį išbandyti. Tai buvo kažkokia įdomi seniena ir traukė tuo, kad laikas jame buvo lyg užkonservuotas. Pasikabinau savo paltą, padėjau šautuvą ir bandžiau įlįsti į vidų, tačiau negalėjau įtilpti, matyt seniau žmonės arba mažiau valgė, arba nebuvo taip apsidangstę drabužiais....

Ką gi, mečiau nuo savęs visą drabužių luobą ir įlindau į termenvoksą. Klausos niekada neturėjau. Bet supratau kad mano rankos ir mano krūtinė triumfuoja. Manoji termenvokso muzika vis garsėjo, įsijungė choras. Agentas galėjo pradingti ir nebesirodyti. Mano vieta. Jutau kaip energija šniokščia per mane nuo galvos iki kojų. Niekur kitur aš nebevyksiu. Mano namas.
Atsidarė durys ir pamačiau visą chorą. Jėzau, aš juos troškau matyti tūkstančius naktų. Jie man padavė rankas ir apėjome apžiūrėti namo. Durų nereikėjo, mums, tikriesiems namo gyventojams, siena buvo it prospektas, šėliojome ir važinėjomės juo pirmyn atgal. Nebegrįšiu atgalios. Tiesa, vaiduoklių vyresnysis surimtėjo ir priminė, kad reikia man grįžti ir padaryti paskutinį Žemės darbą. Dvokiančiu ir sunkiu kūnu reikėjo vilktis Ukbaro veidrodžio kambaryje. Dar pasiėmiau sunkų sodininko kauptuką ir toks šlykštus pasitikau atvažiuojantį agentą.
*****
Virš užkastos agento mėsos pasodinau pagal mūsų tautos tradicijas drebulę. Kaip priminimą.
_________________