Šaknimis į viršų(JUZEI)

Giria šventu liūdėjimu šaknis išties
dangun, kurio mėnulis dargi nemušė.
Nulūšiu debesiu viršūnėje pušies,
be sąmonės - į samanas, po epuše.

Sula kraujuosiu iš pasąmonės šašų
ir laiminsiuos gira, girias - kirvapente.
Sušuksiu - „Amžių išmintim, meduj lašu! “
Suūšiu liepose į dūmais kvepiantį

rasų kvėpavimą, kurį beržai sules,
įrašę vėjų girtą dainą tošyse,
o rūkas drebules vynios į drobules,
supils žvaigždes į rėtį - lai sau košiasi.

Aušrinė susipainios šakose, nudvės,
varvėjimu sugros man gluosnio rąžuliu.
Šiugždės net rąstai, klupdami iš pamiškės.
Medeinos ašaras nubrauksiu ąžuolu,

užlaistysiu kirvius krauju, kol sušlubuos
kirvakočiai. Išlaušiu girių stuburą.
Ištempsiu saulę už kasų, ten, vakaruos.
Pažvelgsiu, kaip miduj raudoti suburia

ugniakurus. Žinau, kad girioj pakas,
įkals į alksnį ir paklos man kilimą
iš kiminų. Girdėsiu girioje natas
sulaužytas, - tegu mane išdilina...