Snaigė

O už lango
snaigė žvelgia
į mane
ir į palangę.
– Taip čia aš, -
man sako ji -
Na, paglostyk,
ko delsi?
Ir atvėrusi langelį,
paliečiu aš ją piršteliais.
– Tuoj sušildysiu,
mažute,
šok ant rankų,
nenugriūki.
Vargšė taip susigraudino,
ašarėlė net sužibo
ir sušilusi delne,
ak…
išnyko paslapčia.