Pandemonium [1]

1.
Sargybiniai, saugą imperatoriaus Tongo XVIII apartamentų įėjimus, buvo prigrasinti nieko neleisti vidun, išskyrus patį imperatorių bei jo asmeninį sekretorių Nišį. Pastaraisiais metais imperatorius pasidarė ypač įtarus, ir genamas baimės, naikino tiek numanomus priešininkus, tiek „dieviškosios“ Tongų šeimos narius. Dažnai siuntinėdavo baudžiamąsias komandas apačion, į žemiausius imperijos miestų lygmenis, kur glaudėsi tremtiniai bei emigrantai, taip sukeldamas vis didesnį pasipiktinimą kariuomenėje, kuri nematė prasmės terliotis rankų su tais suskiais (ekspedicijose nuolat žūdavo daugybė Imperijos karių).
Taigi vėlyvą aštunto mėnesio vakarą  sargyba susidūrė su didele dilema. Prie VIP tiltelio prisišvartavo juodas Lexus, kuris galėjo priklausyti tik vienam asmeniui: princui Tong Li Šengui. Princas daugelio nuostabai liko gyvas per savo dėdės imperatoriaus vykdytus valymus ir netgi buvo reabilituotas, išleistas (greičiau išgabentas) iš Han kalėjimo, kurio pavadinimas niekada netariamas garsiai. Jis liko antras eilėje į sostą ir atgavo visas privilegijas. Li Šengo visi nekentė ne mažiau nei paties Imperatoriaus, kadangi per dvidešimt septynerius savo nugyventus metus jis spėjo pasižymėti kaip kūrybingas sadistas, noriai tepęsis rankas krauju, bei intrigantas. Po reabilitacijos (jį prikėlė kone iš mirties patalo) Li Šengas uoliai vykdė dėdės nurodymus ir vadovavo Specialiajam Antišpionažo būriui. Jis atsisakė plačiai garsėjusių orgijų ir nebesiautėdavo miestuose, viešumoje elgdavosi itin ramiai, dėdei rodė didelę pagarbą, tačiau niekas neabejojo, kad Tong Li Šengas kruopščiai planuoja keršto akciją. Nė vienas Imperijos gyventojas, bent kiek besidomįs politika, negalėjo suprasti, kodėl imperatorius nesunaikina sūnėno.
Princas išlipo iš aeromobilio, prispaudė delną prie daviklio ir durys be garso prasiskyrė. Tong Li Šengas mokėdavo padaryti įspūdį. Jis žengė be garso, nors avėjo kaustytais auliniais batais. Kaip priklauso kilmingajam, jis vilkėjo ilgą tamsiai raudoną paltą su stačia apykakle, glaudžiai aptempiantį liemenį ir perjuostą juoda juosta, dalis ilgų juodų plaukų supinti į kasą. Kaip priklauso Tongų „šventosios“ giminės atstovui, jo ausyse ir ant kaklo kabojo egiptietiški amžinojo gyvenimo simboliai ankh. Daugelis Imperijos gyventojų klausdavo savęs, kodėl kiniškos kilmės Tongai renkasi egiptietiškus ženklus, bet kadangi mąstyti apie „dieviškąją“ šeimą uždrausta, jie vydavo tokius klausimus šalin.
Sargyba nusilenkė Li Šengui. Šis permetė akimis visą koridorių. Paskui pažvelgė į porą savo asmens sargybinių, kurie visuomet jį lydėdavo.
- Privalau pamatyti Jo Šviesybę, – metaliniu balsu pareiškė princas.
- Deja, Jo Šviesybės įsakymas tai draudžia... - jį informavo sargybos kapitonas. Išblyškęs, sužalotas (visą kairįjį skruostą kirto randas, atsiradęs po įkalinimo), bet vis dar gražus Li Šengo veidas persikreipė.
- Jis neįsivaizduoja padėties rimtumo. – nukirto princas.
- Atleiskite, pone, mes nieko negalime padaryti.
- Jūs taip manote? Na ką gi. Tuomet nieko nedarykite. – jis mostelėjo ranka, apsisuko ant kulno ir grįžo į aeromobilį, kuris suūžė ir dingo taip greitai, kad sargybiniai negalėjo apsispręsti, ar visa tai buvo tikra, ar haliucinacija jų pavargusiose smegeninėse. Kol jie svarstė, žalsvai sužibo panašūs į dulkes sprogmenų SS03 gabalėliai, nukritę ant grindų ir sprogo su tokia jėga, kad visas viršutinis Rezidencijos aukštas subyrėjo, o ant poroje žemesniųjų aukštų esančių žmonių galvų pasipylė nuolaužų lietus.
Šitaip prasidėjo Li Šengo perversmas, trukęs vieną parą. Princui ištikima kariuomenės dalis skerdė imperatoriui ištikimus valdininkus ir karius, o jis pats ruošėsi karūnavimui. Iš ryto išrėžė ugningą kalbą, kurią privalėjo transliuoti visi kanalai: „Sveikinu jus įžengus į naują erą. Imperatorius mirė, imperatorius pašalintas. Teroro amžius baigėsi. Dabar kartu galėsime kurti savo ateitį, laisvą, tokią, apie kokią svajojote... “ Imperijos gyventojai nuo dvidešimtojo iki aukščiausiojo lygmens (t. y. įsikūrę aukščiau smogo linijos, kuri aiškiai skyrė pasmerktuosius, neturinčius jokių teisių ir modernių komunikacijos įrenginių) šiurpo nuo princo Li Šengo žodžių – imperatoriaus Tongo VIII valdymas buvo despotiškas, tačiau po ilgai trukusių karų užtikrintas stabilumas. Žmonės nebetroško laisvės, jie gerai išmoko marksistinę Tongo VIII pamoką, kad „laisvė yra suvoktas būtinumas“, įsisąmoninti tam būtinumui nereikėdavo dėti itin daug pastangų, pagelbėdavo kiekviename šešėlyje tykanti slaptoji policija ir visuotinė baimė būti ištremtam žemiau dvidešimtojo lygmens, į tas jokio padoraus piliečio nematytas tamsias gelmes. Imperijoje kalėjimai buvo reikalingi tik kilmingiesiems sutramdyti ir pakankinti, nes šie turėjo privilegiją nebūti tremiami. Paprastų mirtingųjų egzekucija apsiribodavo nustūmimu nuo lango ar balkono, į tą gelmę, dengiamą nuodingų garų.
Princo Tongo Li Šengo karūnavimas turėjo prasidėti vidurdienį. Iš tolimojo sektoriaus numeris 120 buvo atgabentas aukščiausiasis šventikas, sostinėje nutilo sprogimai ir šaudymas – valymas baigtas, kalbant princo terminais. Li Šengas sėdėjo savo apartamentuose, jo jaunesnioji sesuo Jin pynė jo plaukus – reikėjo padaryti šukuoseną, prideramą imperatoriui.
- Aš iki šiol netikiu, kad mums pavyko. Kažkas kelia man nerimą. Per daug lengvai pasiekėme tikslą... –  svarstė Jin.
- Šiaip ar taip, už valandos aš tapsiu imperatoriumi Tongu IX ir galėsiu tave padaryti imperatoriene. Mes to nusipelnėme.
- Taip, mielasis, tu daug paaukojai. Aš buvau pasiruošusi savižudybei, nes maniau, jog niekada tavęs nepamatysiu. Kažin kodėl tada jis mūsų pasigailėjo?
- Gaila, neturėjau galimybės paklausti. Gal dėl mūsų motinos atminimo.
- Bet dėl mūsų motinos jis nužudė savo brolį, mūsų tėvą.
- Nežinau, Jin. Geriau pamiršti praeitį, už kurią atkeršyta. Reikia švęsti šiandieną. Ateik arčiau. Nuo šiol aš spręsiu, kas yra nusikalstama, o kas ne. Mūsų sūnui nereikės kęsti paniekos. – Li Šengas uždėjo ranką ant apvalaus Jin pilvo. Tuo metu įsijungė sieninis ekranas ir pasirodė niūrus Amono, specialiųjų pajėgų vado, veidas:
- Jūsų Šviesybe... Viskas keičiasi... Tongas VIII gyvas. Mus apmovė. Tada sunaikinome jo antrininką. Jis sutelkė milžiniškas pajėgas ir ruošiasi atakuoti sostinę.
- Supratau. Kovoti beprasmiška?
- Visiškai. Jie atsigabeno tą pabaisą, kurią išmes virš sostinės ir viskam amen. Tuoj paskelbs ultimatumą.
- Gerai. Tuomet perduosiu visiems, kad kiekvienas gali rinktis, kaip mirt. Gali gintis, gali pulti. Gali nusižudyti.
- Jie neskelbė ultimatumo! Jie pradėjo puolimą! Tuojau ryšys nutruks. Matau jų naikintuvus. Artėja.
- Gerai, Amonai, ačiū už viską. Galbūt susitiksime anapus, bet asmeniškai aš labai abejoju, ar ten kas nors yra. Sėkmės.
- Jums irgi, Jūsų Šviesybe. – iš tiesų, po kelių sekundžių vaizdas ekrane išsijungė.
- Naikintuvai... Paduok man peilį, Li Šengai. Mirsime drauge, man nebaisu. Mirsime visi trys. Pažvelk pro langą į tuos juodus maitvanagius. Nieko jie nebepadarys. Jie bejėgiai prieš mirtį.
- Lik sveika, Jin. – Li Šengas pabučiavo seserį. Jį stebino jos ramumas. Jin paėmė peilį ir stipriai brūkštelėjo per kaklą. Pasipylė kraujas, ji susmuko kaip lėlė, nė neaiktelėjusi. Kraujo bala plėtėsi ant marmurinių grindų ir pasiekė Li Šengo ilgo balto imperatoriško apsiausto apačią. Princas nuo stovo paėmė senovinę kataną, dar vaikystėje jam dovanotą motinos tėvo, kuris savo ruožtu ją paveldėjo iš protėvių. Tuo metu atsivėrė kambario durys ir įėjo trys specialieji iki dantų apsiginklavę agentai.
- Jūs suimamas, Tongai Li Šengai, ir būsite teisiamas už perversmo įvykdymą bei pasikėsinimą į Jo Šviesybę.
Li Šengas piktai nusijuokė ir žengė prie lango. Laisvąja ranka išdaužė stiklą.
- Perduokite tam šuniui linkėjimus. Aš grįšiu iš pragaro įvykdyti savo teisingumą.
- Stokite! – sušuko vienas iš agentų, o Li Šengas atsispyrė ir iššoko.