Paduok miražą mėlyną

Vėl medžio dievukus sukiršinęs,
į sodą, uždraustą man, pasuku,
dūzgiu lašėjimu kaip širšinas,
srebiu nektarą rūko pasukom.

Mane raudot prie rojaus pririša
šauksmu -, matyt, toksai scenarijus.
Pasiekiu išgalvotą finišą -
melsvuos miražuose galabijuos.

Iš Babilono sodų lažinuos,
kad smėlio laikrodžių oazėse
bambukais ir paparčių sąžine
pražysiu. Atmenu - kaip tąsėsi

dangus, paritintas po vakaru
ir lūpomis rasų alsavimą
paveiksluose, tarp rožių, pakariu.
Šešėliais žaisti naktį lavinu,

įtikinu pagrot lelijomis.
Žiūriu - dievai mediniai sėlina
į obelį, žalčiais kur pynėmės
meduj. „Paduok miražą mėlyną

ir debesį, kur melstis gulėmės! “
Vėl žvilgsniuose mane įkalina
tas pats dangus, žvaigždžių spingsulėmis
ištaręs - „Šičia tau negalima! “