Išnyra toliuos siluetai
Beržų šakom apglėbę kelią
Ir skamba sutemos sonetai
Ir krykštauja nakties smuikeliai.
Šneka žvaigždės pamilusiems ūkaną
Apie princą, pavirtusį vėju.
Vienišumo sparnu tave supa
Juodaakė naktis nusidėjelė.
Dieną mirti, o naktį- gyventi
Gert jos orą pritvinkusį ledo
Į glamonę ataušusią nerti
Rytui brėkštant vėl miršti iš naujo.