„netekau drąsos prarasti žmones“
R. Schneider
O sėdėjimas man atstoja miegą. Ne,
verkti nebėra kaip, niekas nemato.
Vakar vaikai barokinėmis angeliukų
garbanomis statė pasakų pilį
iš smėlio ir amžiną, plaukų
gelsvumas gėrė jų juoką.
Antgamtiškas naivumas
mano paširdžius kuičia, ieško
žinoti, bet nesuvokti. It rakštis
nualintuose tėvo delnuose plėšo
sopulius į nejautrą
čia niaukiantis liūdesys, o aš
sėdžiu. Atsistoti?
Panorusių pranykti šešėliai, grandinė
Artimų Artimųjų
kerta kojas -
baimė įsijausti stipri ir
deginanti protą.