ištisi kamuoliai debesų
per rausvėjantį dangų tiesiog vakarop
gali pasislėpt jei baisu
nebespėju kartu – užsiciklino . stop.
tik nebyliai vibruoju balsu
išsikeikus dievais dar pasiųsiu velniop
nuo šakutės plikos pumpurai
miniatiūriniai debesys krinta žolėn
ne kartu bet ir ne atskirai
nemąstau už kitus – už save tik kasdien
akyse nuolat rūkas garai
gūdžios girios ir šungrybių gijos išvien
ech – visvien!
taip ar taip negerai
. stop.
iš tiesų...
aštriakampio dangaus pakrašty
pagaliau sutema be žvaigždyno tinklų
jau minčių gūdumų nematyt
nejučia po langais vėjas smuiką atplūs
žiogas liks paslapty
ir pavirs debesai butaforija +
2003. 07. 21


vejoblaska










