sąskaita

2002 12 07


—
Laukiau rudens. Tylaus ir saulėto.
(Laikas bėgo iš lėto. Kaip lašelis vandens.)
O atėjo jisai su lietum paskubom!
Niekas nemokė, kaip skausmą kentėti,
                kaip gerti iš rėčio, kaip miegot ant akmens.
Tad reikėjo išmokt paslapčiom...


—
Pro atvirą langą žiūrėjo likimas.
                        Aš laukiau delčios, kad paimčiau lyg peilį ir nurėžčiau jam galvą..........................
                        Tačiau toji (iš baimės, matyt) visai susitraukė.


—
Ką pirmiau išvaryt iš namų, nutarsiu poryt.
Rytoj jiems ramiai tai pranešiu.
Gal šiandien išeis.

Jau vakar sapnai ramesni.........

Sąžine, tiesa, kuklume, – nepykit:
tiesiog pavargau nuo minties, kad esu ne viena.


—
gyvenimas baigias akligatviu
vietoj  s t o p  guli ženklas  m i e g o k