Geltonas lagaminas

Nesuprantu, koks kipšas šiandien apsėdo mane. Aš ne vagis! Niekad anksčiau mažuoju piršteliu nesu lietęs svetimo daikto, o dabar virpu it kleptomanas, nepajėgdamas atplėšti žvilgsnio nuo geltono lagamino, kurį kažkoks išsiblaškėlis, matyt, pamiršo vidury salės. Dairausi aplinkui ir trūkčioju pečiais. Pats paprasčiausias lagaminas... Geležinkelio stotyse tokios spalvos lagaminų išvysi kiekviename žingsnyje! Tikriausiai kraustausi iš proto, ne kitaip!
  Raičiojuosi ant  suolo ir spoksau į jį. Retsykiais neiškentęs nervingai pašoku ir  kaip koks katinas sliūkinu pasieniais arba, nutaisęs nuobodžiaujančio dykaduonio fizionomiją, šmirinėju ir dairausi. Mat vis dar viliuosi kuriame nors apsnūdusiame veide perskaityti neramų savininkišką rūpestį.
  Kaskart vis sunkiau įstengiu atsispirti pagundai!
  Bilietas iki šiol tebeguli kažkurioj kelnių kišenėje, nors traukinys į Panevėžį išvyko beveik prieš keturias valandas. Nė pats dorai nežinau, kuriems galams pasilikau svetimame mieste vėlyvą rudens vakarą, juolab viskas klojosi kuo puikiausiai, ir jeigu ne tas paikas noras nudžiauti kažkieno lagaminą, užuot stypsojęs pridvisusioje geležinkelio stoties salėje, seniai tysočiau lovoje šalia žmonos.
  Į Vilnių atvažiavau naktį greituoju traukiniu Panevėžys–Madridas–Almerija, stoties bufete sušveičiau dvigubą sardelių porciją su garstyčiomis ir dar gerokai prieš aštuonias jau energingai sprigčiojau prie valdybos pastato. Valdyboje sukausi kaip vijurkas. Laksčiau iš kabineto į kabinetą, kad net dulkės rūko. Iki pietų pridaviau  ataskaitas, o po pietų gavau palaiminimą vieno svarbaus projekto finansavimui ir įvykdžiau dar keletą gal ne tokių reikšmingų savo boso pavedimų. Sutvarkęs reikalus, paskambinau senam studijų draugui, ir mes pavakarieniavo jaukiame  restoranėlyje Pilies gatvėje, tolydžio prisimindami studentiškų metų linksmybes.
  Kai prieš šešias pėsčias sugrįžau į stotį, prie vakarinių traukinių kasos jau stumdėsi keli šimtai žmonių. Ne mano choleriškam charakteriui ilgai ir kantriai trepsėti vienoje vietoje. Ir jau visai neįsivaizduoju savęs tvarkingai stoviniuojančio  eilėje. Tad, ilgai nesvarstęs, nusprendžiau įsigyti  bilietą kitokiu būdu. Žinau,  kaip šitai daroma! Ištrauki iš kišenės pirmą pasitaikiusį dokumentą, tarkim kokį žvejo ar pirmos grupės invalido pažymėjimą, ir pamažiukais brauniesi prie kasos langelio. Kur bekeliaučiau, su savim vežuosi šūsnį įvairiausių senų tarnybinių dokumentų, liudijimų ir pan. Esu pastebėjęs įdomų dalyką: dauguma mūsų šalies piliečių nelinkę skaityti, kas parašyta tame popiergalyje. Svarbu, kad ten būtų nuotrauka ir antspaudas, o visa kita sukuria laki žmonių vaizduotė. Patikėkit, tokiuose reikaluose aš nebe naujokas!
  Paskutinį kartą dėbtelėjęs į šėlstančią minią, atsegiau vidinę švarko kišenę ir nustėrau. Dokumentų nė kvapo! Pajutau, kaip ėmė trūkčioti dešinės akies vokas. Taip man nuolat nutinka, kada susinervinu. Išlėkiau į peroną, perkračiau švarką,  bet nieko nepešiau. Galvoje netilpo, kokiu būdu visas pluoštas dokumentų galėjo išlipti iš rūpestingai užsegtos kišenės. Reikia manyt, jau senokai supratot, jog nesu koks plevėsa. Atmintim, ačiū Dievui, taipogi nesiskundžiu. Pažadinkit mane vidury nakties– be jokių mikčiojimų gražiausiai jums pasakysiu, kur padėjau tą ar aną daiktą. 
  Akies vokas tebetrūkčiojo. Kiek paabejojęs, laikraščių kioske nusipirkau cigarečių pakelį. Tuo momentu lyg žalias ištįsęs kirminas atšliaužė kažkoks traukinys. Alkūnėmis pasirėmęs į metalinę tvorą, rūkiau ir žiūrėjau, kaip prie stoties durų susispaudusi minia, lokomotyvui sustojus, it pritvinkusi šunvotė pratrūko ir  siūbtelėjo link vagonų. Pro šalį nudardėjo elektrinis vežimėlis, kaupinas siuntinių ir banderolių. Tuoj po to traukinys pajudėjo.
  Žiopliai, susirinkę pavėpsoti į traukinį, nepastebimai išsiskirstė. Perone likau  vienas. Dar šitaip pastovėjęs valandėlę, kaip įmanydamas ėmiau save raminti ir galop tariau, kad dokumentus veikiausiai per neatidumą būsiu pamiršęs kuriame nors valdybos kabinete. Taigi, gal viskas nėra taip ir blogai, pagalvojau. Valdyboje turiu nemažai bičiulių. Grįžęs iš komandiruotės, telefonu susisieksiu su jais ir užkursiu  dokumentų paieškas. Padaręs tokį saliamonišką sprendimą, nuspriegiau nuorūką į šiukšlių konteinerį ir, šiek tiek pralinksmėjęs,  nužingsniavau salėn.
  Aistros grūstyje neatvėso, kol atsidėjęs perone grabinėjau švarką, kol rūkiau ir susikrimtęs vaikštinėjau išilgai stoties pastato. Susisagsčiau palto sagas ir, įnirtingai plušėdamas alkūnėmis, palengva nusiyriau prie langelio. Puolimui neatsitiktinai pasirinkau vietą, kur spietėsi kelios dešimtys mokinukų, grįžtančių, turbūt, iš kokios nors ekskursijos. Spustelėjau petim, ir visi tie besiplunksnuojantys jaunikliai bemat atsidūrė toli už nugaros. Užtat staiga prieš nosį išdygęs pažiūrėti inteligentiškos išvaizdos nupenėtas kailiniuotas milžinas, kaklą apsimuturiavęs vilnoniu raudonu šaliku,  pasirodė  besąs  kietas  riešutas.  Pabandžiau  keistis  su juo vietom, bet gavau niuksą žemiau juostos ir kurį laiką kaip ešerys ant kranto žiopčiodamas gaudžiau troškų salės orą. Tada griebiausi dar vienos išbandytos gudrybės: spyriau milžinui į blauzdą ir, kai šis sukosi duoti grąžos, šmurkštelėjau pro atsiradusį tarpą– adatos skylutę, sėkmingai peršokau ant grindų sukrautus ryšulius, it kokią priešininko barikadą kovos lauke, dar nustūmiau pasipainiojusias dvi ar tris senyvo amžiaus damas, atsidurdamas saugiame atstume nuo apgauto varžovo. Storulio kumštis tarytum neandertaliečio kuoka prašvilpė per pėdą nuo mano galvos. Ūmai patekau į patį grūsties epicentrą. Šniokščianti bangos ketera įsiūbavo ir nutėškė mane į alsią mostaguojančių rankų  bei  atvėpusių  burnų  jūrą. Ištirpau žmonių knibždėlyne, virtau gigantiško primityvaus organizmo ląstele, be jokių išlygų  paklūstančia vidiniams šito organizmo potvynių bei atoslūgių dėsniams. Iš patirties žinau, tokiu metu  nereikia būti žioplam ir pernelyg droviam. Taigi, nutykojęs progą, trumpam atsipalaidavau nuo minios čiulptų, kažką garsiai riktelėjau vien tam, kad nukreipčiau dėmesį nuo savo atakos smaigalio ir, pasispyręs į kažkieno pilvą, per konkurentų galvas pirštų galais įsitvėriau už medinės atramos priešais kasos langelį. Aplinkui sužaibavę prakeiksmai, nė per nago juodymą nesumažino mano ryžto. Sukandęs dantis, nugarkauliu atlaikiau spūstį, skubiai kyštelėjau pro langelį banknotą ir, kai tik strazdanota kasininkės ranka kažkaip vangiai padėjo į lėkštelę bilietą, paleidau atramą. Lyg tyčia tuo metu sutraškėjo salės garsiakalbis. Abejingas informatorės balsas pranešė, kad visi iš Ispanijos atvykstančio tranzitinio traukinio bilietai į Panevėžį jau parduoti. Sunku žodžiais apsakyti, kas dėjosi po to salėje. Pradžioje minia trumpam nuščiuvo, ir kokią minutę stotyje įsiviešpatavo absoliuti tyla. Bet tai buvo apgaulinga tyla– tyla prieš audrą! Galiausiai kažkas vienas nežmoniškai subliuvo, ir susyk jam choru pritarė šimtai įsiutusių gerklių. Garbės žodis, niekad anksčiau neteko klausytis tokio sukrečiančio koncerto!

Iliustracija:
http://www.geocities.com/a_s_ilaz/lagaminas1.jpg

  Berods, tada ir pastebėjau geltonąjį lagaminą. Pirma, žinoma, nė neketinau jo vogti, tik atkreipiau dėmesį, kad kažkoks lagaminas riogso salės centre ir itin dažnai kliūva visiems po kojomis.
  Vėliau  be perstojo tikrinau, ar lagaminas tebėra savo vietoje. Keistas ir nepatirtas jausmas budo manyje. Tas jausmas kirbėjo ir tolydžio augo, venomis bei arterijomis paplito po visą kūną, kol galiausiai, matyt, užtemdė protą. Mėginau galvoti apie darbą, pažįstamus, artėjančio savaitgalio rūpesčius, bet akys tarsi užkerėtos nevalingai krypo į vieną tašką. Išspūdinau į stoties kiemą, į žvarbų vėlyvą rudenio vakarą, trenkiantį mazuto bei garvežio dūmų dvoku. Vėl patraukiau į miestą, be tikslo klaidžiojau mieguistom gatvėm, pilnom šešėlių ir vėjo stūgavimo. Veltui bandžiau užgniaužti širdy tolydžio augantį nerimą– geltonas lagaminas šaukė mane per storus geležinkelio stoties mūrus, per šaltą dulksną, blizgančią matinėj žibintų šviesoj. It kokį klaikų miražą mačiau jį kiekviename apšviestame lango stačiakampyje, kiekviename tamsiame kieme, kiekvienoje kačių šlapimu smirdinčioje tarpuvartėje. Grįždamas intuityviai jutau, kad tą sumautą lagaminą rasiu salėje ir kad iš naujo reikės kęsti šitą neišpasakytą kleptomano aistrą, deginančią it pūlinga žaizda.
  Stabtelėjau prie stoties durų, nesiryždamas užeiti vidun. Apgvaibęs lyg pro miglą girdėjau informatorės raginimą kuo skubiausiai užimti savo vietas vagonuose, tačiau kažkokia mįslinga jėga tvirtai laikė mane suspaudusi neregimuose gniaužtuose. Stovėjau kaip paskutinis stuobrys. Informatorės raginimas skardėjo ir skardėjo, varydamas iš proto. Sakytum šitoje užkeiktoje stotyje visi tik ir laukė, kada pagaliau teiksiuosi sėst į traukinį. Neištvėręs užsidengiau delnais ausis, ir kai po valandėlės vėl įtempiau klausą, traukinys jau buvo nuvažiavęs. Nutryniau prakaito lašus nuo kaktos ir nedrąsiai žengiau pro duris. Kas bus, tas bus, tuomet pagalvojau. Nutaikysiu  progą ir nudžiausiu geltonąjį lagaminą! Ir baigtas kriukis!

*  *  *  *  *  *

  Sieninio laikrodžio rodyklės virptelėjusios sulimpa aukščiausiame taške. Vidurnaktis. Stotis sausakimša. Tvyro rimtis pilna šnabždesių, liguisto kosčiojimo,  sloguojančių nosių šnirpščiojimo.
  Kasoje keičiasi pamaina. Abejotina blondinė užleidžia vietą jaunutei autentiškai brunetei. Bilietai į rytinius tranzitinius traukinius dar neparduodami, todėl jos abi turi užtektinai laiko plepėti tarpusavyje. Brunetė gerai supranta, kad veikiai reikės ištisas valandas abejingai spoksoti į salę, slopinti žiovulį ir stebėti nuobodžius klientų veidus, todėl stengiasi kuo ilgiau užlaikyti pašnekovę.
  Retkarčiais perone sušvilpia koks traukinys, ir stotis pro varstomas lauko duris prisipildo žiaudraus nakties vėjo ir atvykėlių klegesio. Salės senbuviai prabunda iš trumpalaikio neramaus miego ir abejingai stebeilija atstu slenkančią eiseną. Vilniečiai ilgai čia neužtrunka, užtat kiti lyg šokių aikštelėje juokingai strapalioja po salę, kol galų gale su baisiausiais keiksmais ir barniais įsimurgdo ant kurio nors suolo. Pradžioje juos dar valioji atpažint iš tos perdėm gaižios grimasos, iš surauktų antakių, kada uosto prišvinkusį prakaituotų kojinių, tabako išgarų, šiukšliadėžėse tręštančių maisto atliekų tvoską, tačiau vėliau jų dėmesys atbunka, uoslė pripranta prie kvapsnių kokteilio ir tuosyk naujokus vargiai beatpažinsi nuo senbuvių.
  Lagaminas, sakytum prikaltas prie grindų, tebepūpso vidury salės, užmirštas, regis, niekam nereikalingas. Mėginu blaiviai pasverti visus "už" ir "prieš", jeigu galų gale pasiryžčiau įgyvendinti savo idee fixe. Šiaip ar taip, bene didžiausią rūpestį kelia tarp kitų nereikšmingų figūrų ant gretimo suolo įsispraudęs kailiniuotas milžinas. Atpažįstu jį, kurgi ne! Su tuo tipeliu vos nesusipešiau eilėje prie bilietų kasos, vėliau nelyginant klaidi vizija jis tolydžio šmėkštelėdavo stotyje. Senokai jaučiu baikštų it žebenkšties neprielankų žvilgsnį. Bet labiausiai gąsdina šypsena storulio lūpose. Ji kažkokia ironiška, klastinga ir neįskaitoma. Dievaž, esu linkęs įtarti vyruką turint kažkokį slaptą tikslą.
  Užsimerkiu ir apsimetu viskam abejingas, tačiau miegot, žinoma, neketinu. Pusvalandį palūkuriuoju, tada atsargiai praveriu vieną akį ir matau, kaip storulis, traškindamas žandikaulius, žiovauja, kaip jo ežiuku kirpta galva svirte svyra prie suolo atkaltės. Nuo šitokio malonaus vaizdelio širdis lyg pašėlusi ima daužytis  krūtinėje.
  Užmerktom akim vargais negalais pakenčiu dar ketvirtį valandos, o paskui godžiai vėl įsispitrinu pro siaurą vokų plyšį. Dabar jau matau, kaip milžinas išsižiojęs knarkia, ir šitas gargaliuojantis bei springstantis knarkimas suskamba mano ausyse it dangiška muzika. Tučtuojau atsistoju ir nesidairydamas einu prie lagamino. Stengiuosi atrodyti kuo natūraliau, krūtinėje gniauždamas vidinį kleptomano virpulį. Atplėšiu lagaminą nuo grindų ir nesiskubindamas, tvirta savininko eisena  žygiuoju iš salės. Stoties aikštėje keletas bare įsilinksminusių žaliūkų prikimusiais gerkliniais balsais nenustygdami plėšia sentimentalią užstalės dainą apie suliepsnojusią ir staiga užgesusią meilę. Moku dainos žodžius ir mielai jiems pritarčiau– tokia pakili mano nuotaika.
  Tuneliu nusigaunu į peroną ir kurį laiką vogčiomis sėlinu palei aprūkusius stoties sandėlius, dairydamasis atkampios tarpuvartės arba aikštelės, kur galėčiau atidaryti lagaminą. Asfaltuotas perono takas veikiai užsibaigia– toliau tvyro vien drumsta vidurnakčio tamsa, tirštai nugulusi iškilius namų stogus, išdraskytas vielines tvoras, pagal paskirtį nebenaudojamus vagonus, nukeltus nuo bėgių ir paverstus dirbtuvėlėmis. Besižvalgydamas nykių depo kiemelių prieigose, stoties pusėje pastebiu du įtartinas subjektus, lyg medžioklinius skalikus, skubančius  įkandin. Šalia manęs sakytum uola iš tamsos išnyra uniformuotas policininkas, kiek tolėliau, metalinio stulpo šešėlyje pamatau besislapstantį storulį, uždususį, suprakaitavusį nuo bėgimo, užtat blizgančiom akutėm ir išsiviepusį iki pat ausų. Su kokiu pasitenkinimu  kumščiu pašventinčiau putlią pažandę tam  apsimetėliui! Ūmai  sukilęs pyktis pažadina iš sustingimo. Nusprendžiu kovoti iš paskutiniųjų.
  Tuo tarpu policininkas nudelbia mane nuo galvos iki kojų,  o po to pirštinėta ranka atsainiai mosteli lagamino link.
  –Kieno šitas lagaminas?
  Nieko nesakau, tik nerūpestingai gūžteliu pečiais. Atseit, ko čia bereikalingai aušinti burną, jeigu protingam žmogui ir taip viskas aišku. Tačiau storulis galvoja  kitaip. Jo įsitikinimu, lagaminą aš pavogiau stotyje.
  –Jei reikės, įrodysiu! – ištaria jis.
  Bergždžiai laukiu, kol storulis išdėstys įvykdyto nusikaltimo aplinkybes, argumentuos nusikaltimo motyvus asmeniniais moralisto samprotavimais, iš kurių galbūt gebėčiau suregzti kažkokį savigynos planą. Nieko panašaus! Pilvūzo pasirinkta apkaltos taktika primena absoliutaus svorio boksininko taktiką ringe. Jis ketina priblokšti mane vienu nokautuojančiu smūgiu.
  Kad užkalbėti policininkui dantis, savo ruožtu rezgu visokias  išgalvotas istorijas– įspūdingą geltonojo lagamino kelionių kroniką, nepamiršdamas pirmiausia paminėti tikslią lagamino įsigijimo datą vienoje Panevėžio odinės galanterijos parduotuvėje.
  –Grįšim į stotį ir viską išsiaiškinsim, –  nusprendžia pareigūnas.
  Dėmesys, kurį pakely demonstratyviai rodo abu naujieji palydovai,  sujaudina iki ašarų. Policininkas lyg koks bandos vedlys dideliais žingsniais  eina prieky ir be paliovos grąžosi, kad, gink Dieve, neatsilikčiau. Nerangiai krypuodamas voros paskuigaly, storulis skrupulingai seka menkiausią mano judesį. Vos tik sustoju atsipūsti arba perimu lagaminą į kitą ranką, jis perdėm draugiškai reiškia užuojautą.
  Atrakinęs mažytes, vos pastebimas stoties pastato sienoje nuovados dureles, policininkas nedviprasmišku gestu pakviečia  į vidų. Už durų– girgždantys mediniai laiptai į rūsį. Nusirabždinu žemyn ir matau tolyn po pamatais nutįstantį siaurą lyg kokį urvą apgliaumėjusį koridorių. Kurį laiką visi trys ropojame keturiomis. Atsiduriame ankštame kambaryje, primenančiame raštinę. Ore tvyro sumišęs žalių svogūnų ir silkės kvapas. Kambario sienas iš visų pusių juosia stori, atšerpėjusia folija izoliuoti šiluminės trasos vamzdžiai; tolimiausiame kampe, kur vamzdžiai išlenda iš betoninių grindų, riogso didelis rašomasis stalas ir pasvirusi lyg Pizos bokštas spinta, kimšte prikimšta nuspurusių apipelijusių bylų su kažkokiais menkai beįskaitomais užrašais ant nugarėlių.
  Atsisėdęs prie stalo, pareigūnas traukia tuščią popieriaus lapą iš stalčiaus ir tiesia jį man.
  –Surašykite savo daiktus.
  Deduosi nesupratęs klausimo.
  –Kokius daiktus?
  –Juk pats sakėt, kad tai jūsų lagaminas? – atskuba policininkui pagalbon storulis.
  –Žinoma!
  –Tada bet jau turėtumėt žinoti kas jame yra! 
  Paaiškinu, kad kelionėn išsiruošiau gerokai po vidurnakčio ir kad lagaminą, kaip paprastai, sudėjo žmona, tad, suprantama, neįstengsiu be jos dabar prisiminti visų daiktų.
  –Pagaliau tai nėra kažkokie ypatingi ir įsimintini daiktai. Eiliniai, kelionėje būtiniausi daiktai ir tiek.
  Pareigūno veide šmėkštelėjęs apmaudas yra juokingai menkas, lyginant su pasibaisėtinu kibirkščių fejerverku, plykstelėjusiu iš storulio akių. Sakytum žaibas būtų trenkęs į elektros stulpą.
  –Nesekit mums pasakų, meldžiamasis! – apsiputojęs rėkia jis. – Jeigu nežinot, taip ir sakykit! Jokie fokusai čia jums nebepadės!
  Staiga man dingteli išganinga mintis, jog lagamine galėtų būti pižamos kostiumas. Juk lagaminas esti keliautojo konservatyvumo ženklas. Įsivaizduoju gunktelėjusį kostiumuotą vyriškį, pliktelėjusiu pakaušiu, slepiamu po rūpestingai suglaistytais plaukais. Tokie senstelėję pedantai, kiek teko patirti, visada ir visur su savim vežiojasi dantų šepetuką, rankšluostį ir pižamą.
  –Na? Taip nieko ir neprisimenat? – Toliau amsi pilvūzas. –  Kiaurą dieną tampėt lagaminą ir nė nepasidomėjot,  ką nešat!
  –Pavyzdžiui, lagamine aptiksit pižamą…– pasakau, kai ilgiau tylėti jau darosi pragaištinga.
  Kurį laiką policininkas tyli. Turbūt bando nustatyti mano pareiškimo vertę.
  –Pažiūrėsim, – galiausiai išstena jis. – Raktus turit?
  –Lagaminas nerakintas, – įsidrąsinęs spėlioju toliau.
  Pareigūnas kelia nuo grindų lagaminą ir guldo ant stalo. Prasideda  jaudinanti lagamino atidarymo ceremonija. Apkaltinti žmogų vagyste, ne juokas– storulis irgi nervinasi. Jis nutraukia nuo kaklo raudoną šaliką ir akimirkai pasiduoda hipnotizuojančiai veiksmo magijai. Vos tik antvožalas pasikelia, it patrankos sviedinys šaunu prie stalo. Ir ką jūs manot! Savo akimis nepatikiu! Pro antvožalo kraštą lagamine iš tiesų matau pilką dryžuotą pižamą.
  –Įsitikinot?
  Mano entuziazmas liejasi per kraštus. Norisi šokinėti, ploti delnais, verstis kūlversčiais, norisi kvatoti, stebint, kaip du garbūs sumitę vyrai, užgniaužę kvapą, spokso į atlapotą lagaminą lyg kokią perpjautu pilvu neišdarinėtą stebuklingą žuvį.
  –Vadinasi, tie rūbai jūsų? – sutrikęs švabžda pilvūzas. Šiuo metu jis primena mergelę, minios akivaizdoje duodančią skaistybės įžadus šimtui metų!
  –O kam daugiau jie gali priklausyt!
  Bet kada policininkas pasileidžia rausti lagaminą, mane vėl pagauna nerimas. Ant stalo išdyksta įspūdingas ryšulys raktų, pamatau kelių metrų ilgio grandinę, antrankius, aibę visokių įrankių, pradedant portatyviniu laužtuvu ir baigiant paprastu lenktiniu peiliu. Pižamos kostiumas– irgi kažkoks įtartinas. Žvelgiu, kaip pareigūnas kilnoja apdriskusią, keistom rudom dėmėm nusėtą pižamos palaidinę prieš lempą ir staiga ant apykaklės pamatau pritvirtintą metalinę plokštelę su iškaldintu skaičiumi 9246. Lyg kokia neregima šviesa apšviečia protą. Juk tai visai ne pižama! Tai–  kalinio rūbai, ir šitas keturženklis skaičius greičiausiai reiškia kokios nors įkalinimo įstaigos kalinio numerį!
  –Jūsų teisybė, – sakau nutaisęs atgailaujančio nusidėjėlio fizionomiją. – Matyt, tikrai pasičiupau kažkieno kito lagaminą.
  Vos pastebima geibi šypsena nuslysta pareigūno lūpomis.
  –Aha, pradžioje dievagojotės, prisiekinėjot, kad lagaminas yra jūsų ir vien tik jūsų nuosavybė, o dabar, kai paaiškėjo kai kurios ne itin malonios smulkmenos, lyg niekur nieko atsižadat savo ankstesnių parodymų!
  –Ką čia bepridursi. – Neradęs kontrargumentų, beviltiškai skėsteliu rankomis. – Tokį pat lagaminą turėjau… Kaip du vandens lašai panašų į šitą.
  –Suprantu, – linksi pareigūnas. –Kažkas  tamstą  gražiai  apšovė.  Kažkoks  pabėgėlis iš kalėjimo arba kolonijos… Pavogė tamstos lagaminą, o jo vietoj pakišo savo.
  Tačiau pareigūnas pernelyg blogas aktorius, kad lengvai patikėčiau jo nuoširdumu. Iš visko matyti: jis žaidžia su manim kaip katė su pele. Vis dėlto ryžtuosi išbandyti paskutinį šansą.
  –Tikriausiai taip ir buvo, kaip sakot. Reikia tučtuojau grįžti į stotį. Gal kur…
  Policininko šypsena ištįsta į dygią grimasą.
  –Sugrįžti dar suspėsit, – nuramina jis ir atsainiai švysteli kalinio rūbus man tiesiai į glėbį. – Pirmiau pasimatuokit šituos drabužius!
  Kalinio rūbai nudegina lyg ugnis. Atatupstas traukiuosi durų link, tačiau policininkas spėja nuspausti slaptą mygtuką pastalėj, ir į nuovados kambarį iš kažkur bemat įgriūva dar keli uniformuoti vyrai.
  –Pats apsivilksit, ar reikės padėt?
  Persimainęs ledinis pareigūno žvilgsnis duria kiaurai. Atsispirti tokiam įsakmiam raginimui šiuotarp nebe mano valioj, todėl išpildau jo pageidavimą ir kurį laiką kukliai trypčioju vidury kambario tarsi koks apgailėtinas madų demonstruotojas. Kraipausi šiaip bei taip, tampau palaidinės skvernus, galų gale sumurdau rankas į kelnių kišenes ir vienoje jų aptinku išsipūtusį voką, perrištą juodu šilkiniu kaspinu. Vokas niekam neadresuotas, pašto antspaudas  mažiausiai dešimties metų senumo. Niekieno neverčiamas, atrišu kaspiną ir iškratau voko turinį ant stalo. Dievulėliau brangus! Ūmai vos infarkto negaunu iš netikėtumo. Šitose apspurusiose kažkokio kalinio kelnėse surandu savo dokumentus!

Iliustracija:
http://www.geocities.com/a_s_ilaz/lagaminas2.jpg

  Vamzdžiais apjuostos mūsotos nuovados sienos pašėlusiu greičiu skrieja ratu, jaučiu, kaip kažkas stveria už rankų ir be ceremonijų nuverčia ant kėdės, kaip kažkas sugirdo stiklinę drungno chloruoto vandens, trenkiančio morgu, kaip kažkas praveria duris,  ir į veidą padvelkia gaivinantis vėjo gūsis. Geltonas lagaminas, kalinio rūbai, dokumentai– neišsprendžiama lygtis su trim nežinomaisiais. Galvoj gaudžia it bažnyčios varpinėj sekmadienį– tuo metu policininkas apžiūrinėja voką, varto dokumentus, kartkartėm pakeldamas akis, matyt, palygindamas pase ar kuriam nors pažymėjime priklijuotą nuotrauką su originalu.
  –Virtuoziškai padaryta!
  Policininkas dar paklausia šio bei to, nors, apskritai, jam  jau seniai viskas aišku. Melas dabar atsigręžia akibrokštu. Ką bekalbėčiau, esu kalinys Nr. 9246, ir mano vėlyva išpažintis (kas aš toks, kur gyvenu, paskui– dar ta istorija su geltonu lagaminu, kurį juk tikrai nudžioviau stoties salėje), sukėlusi eilinį juoko protrūkį, nieko nebeįtikina.
  Kažkaip vangiai prisėlina milžinas ir tiesia negrabią kampuotą ranką.
  –Dovanokit. Nemaniau, kad pridarysiu jums tiek nepatogumų. Buvau tikras, kad lagaminą pavogėte stotyje. Laikiau jus vagim, suprantat?
  –O dabar?
  –Dabar žinau, kad klydau.
  Kvota baigta, ir jam čia nebėra kas veikti. Atsisveikindamas nenorom spaudžiu atkištą delną, ir storulis išsinešdina, pavaišinęs savo niauriu šypsniu su parudavusių tarsi persirpę vaisiai kaplių priemaiša per patį lūpų vidurį. Pamažu susitaikiau su mintim apie troškią kalėjimo kamerą, apie ilgą bemiegę naktį, nykesnę už bet kurią naktį praeity, kad ir pačią nykiausią, apie neišvengiamą išsiskyrimą su artimaisiais, bičiuliais, pažįstamais (bandau vaizduotės pagalba atgaminti savo tėvų, giminaičių, savo žmonos ir bendradarbių veidus, norėčiau atsisveikinti su jais, bet vietoj jų vaizduotėje šmėžuoja vien kažkokie atstumiantys tipai…), apie drėgmę ir skersvėjus, kurių nepakenčiu nuo tada, kai įsitaisiau chronišką bronchitą. Bijau, šiuotarp neišspręsiu lygties, sukurtos kažkokio kuoktelėjusio genijaus beprotybės paūmėjimo metą. Vis dėlto, aš tikiuos, anksčiau ar vėliau atsakymas rasis savaime. Juk dažnai būna, kai dienų dienas tuščiai kuitiesi ir negali įminti mįslės, aptikti teisingo problemos sprendimo, surasti vienintelės tau reikalingos kombinacijos, o paskui, kada tavo mintys jau esti užimtos visai kitais dalykais, tarkim– kai vakare gesini lempą arba kai vonioje nuogas šlapiniesi ir apžiūrinėji save veidrodyje, arba kai bažnyčios klaupte per mišias slapčia atsiverti porno žurnalą, – staiga iš pasąmonės gelmių savaimingai išnyra vienintelis klausimo sprendimas, kurio bergždi ieškojimai tiek laiko ėdė tave ir varė į neviltį. Žinau, kada nors aš tikrai atskleisiu geltonojo lagamino paslaptį. Kada nors... Gal prabėgs dar mėnuo, gal– metai. Bet kažkurią vienodai blausią kalėjimo naktį ar dieną, išmuštas prakaito, aš pašoksiu nuo kameros gulto tikrai žinodamas atsakymą.
  Pareigūnas uždeda man antrankius ir be ceremonijų išstumia į koridorių. Repečkom vargais negalais nusigaunu į peroną. Du sargybiniai prilaiko mane už pažastų, trečias persikreipęs sunkiai kėbžlina įkandin ir tempia lagaminą. Priekyje pamatau didžiulę storulio figūrą. Išgirdęs už nugaros aidinčius žingsnius, jis atsigręžia, tačiau apsimeta manęs nepažinęs.
  Gatvėje laukia autofurgonas– kalėjimas ant ratų su  grotuotu langeliu šone. Civiliai vilkintis mašinos vairuotojas prišoka atidaryti durų. Atsivėrusi juoda durų stačiakampio ertmė baugina, tačiau paskutiniu momentu gebu suimti save į nagą. Aukštai pakelta galva užlipu nuleidžiamais metaliniais laipteliais ir žengiu į prasižiojusią tuštumą. Paskui padedu vyrams įkelti lagaminą ir už tai iš jų gaunu cigaretę. Kai vairuotojas užtrenkia duris, erdvė, regis, dar labiau susispaudžia. Iš visų pusių mane užgula neperregima sluoksniuota tamsa, kurios nevalioja pramušti aikštės žibintų šviesa pro grotas. Atsisėdu ant lagamino. Girdžiu, kaip vienas sargybinis kažką pasako vairuotojui, kaip šis kosteli ir beveik susyk užveda variklį; autofurgonas trūkteli iš vietos ir, šokčiodamas per išdaužytą gatvės grindinį, iš lėto juda Lukiškių aikštės link.