Rašyk
Eilės (78244)
Fantastika (2309)
Esė (1557)
Proza (10921)
Vaikams (2717)
Slam (80)
English (1198)
Po polsku (372)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Labai garsiai, drebindamas visas kambario sienas, staugė metalinis ir raudonas žadintuvas.
    Jis su neatmerktom akim atsistojo ir sviedė berudijantį prietaisą pro pravirą langą. Laikrodis nesiliovė spiegęs, nes jis gyveno pirmam aukšt
Labai garsiai, drebindamas visas kambario sienas, staugė metalinis ir raudonas žadintuvas.
    Jis su neatmerktom akim atsistojo ir sviedė berūdijantį prietaisą pro pravirą langą. Laikrodis nesiliovė spiegęs, nes jis gyveno pirmam aukšte, o po jo langais vešėjo ne asfaltas, o žolė. Jis uždarė langą. Garso kaip ir nebesigirdėjo. Jam teko atsimerkti. Kambarys buvo kruopščiai sujauktas. Ant grindų mėtėsi šiukšlių dėžės turinys ir ilgos mėtinės cigaretės. Vaikinas, klampodamas per ne į vietas sudėtus daiktus, įjungė muzikinį centrą. Daugiabutį užtvindė pikta ir tranki vokiečių grupės muzika. Jis nekentė tokio šlamšto, bet klausėsi, nes norėjo atrodyti piktas. Tokios garso bangos namuose kūrė dar didesnią netvarką. Nuėjo į virtuvę. Indų kiekis plautuvėje buvo neaprėpiamas žmogaus akims. Jis net nusistebėjo:,, Iš kur pas mane tiek indų!? ”. Atsidarė šaldytuvą- daugybės pravirų konservų dėžučių, atidarytų ir jau seniai prarūgusių pieno pakelių ir kitokio valgomo šlamšto kvapas pasiekė jo nosį. Jis nubėgo vemti. Tualetas dvokė neišpasakomai šlykščiu pušų oro gaiviklio aromatu. Jis ėmė vemti dar labiau. Norėjo pasižiūrėti į laikrodį, bet nebeturėjo, nes tas žadintuvas buvo vienintelis.,, Ką gi, teks jausti laiko tėkmę”,- pagalvojo ir iš tokių savo žodžių ėmė garsiai juoktis. Grįžo į savo kambarį, atsidarė drabužių spintą  ir pagalvojo:,, ne, išvaizda man nesvarbi”,- jis sau melavo ir aiškiai nusišnekėjo. Nusprendė išeiti įkvėpti gryno oro ir pasiimti nukritusį žadintuvą. Išėjo. Šaltis ir vėjas užplūdo jo odą. Atėjęs iki tos vietos, kur gulėjo žadintuvas, ir pakėlęs jį, jis pamatė, kad visi praeinantys pro jį keistai spokso. Pasižiūrėjo į save. Jis stovėjo nuogas. Ne visiškai nuogas - su rožinėmis šeimyninėmis trumpikėmis, kuriose mirgėjo juodų triušiukų kontūrai. Jis nusprendė, kad jam šalta ir parėjo namo. Apsirengė išties nežiūrėdamas, ką rengias. Užsivilko juodas aptemptas kelnes, raudonus marškinius, apsimovė nunešiotus sportbačius, apsivilko rudą paltą, apsivyniojo ilgą pilką šaliką, ant galvos užsimaukšlino blizgančią įvairiomis spalvomis elfo kepuraitę. Nuėjo į vonią praustis. Vonia buvo pilna purvo ir panašėjo į kiaulių gardą. Jis valėsi dantis, o pažiūrėjęs į veidrodį pastebėjo, kad jo burnoje ne dantų pasta, o kažkas panašaus į sustingdytus riebalus. Burną ėmė skalauti vandeniu. Procedūra baigėsi ir nepaisant visko iš jo burnos sklido nuostabus kvapas. Jis nusiskuto kelis barzdaplaukius ir užgesino vonios šviesą. Jau bedarė duris, bet iš po vonios be galo isteriškai ir gailiai inkšdamas išlindo jo šuo. Šuo nerodė jokio džiaugsmo šeimininkui, tačiau bėgiojo cypdamas po visus namus. Šuns nagai braižė grindis, o žiaurus cypimas nervino šeimininko ausis. Jis ėmė nervintis, o šuo dar labiau lakstė, tai prie tamsaus kambarėlio, kur buvo padėtas jo pavadys ir antsnukis, tai prie šeimininko. Šeimininkas siuto. Jis nekentė savo šuns, kai jis taip elgdavosi. Aprišo jam antkaklį, uždėjo antsnukį. Šuo kaip pamišęs bėgo durų link. Nuolat cypiantis ir gailiai inkščiantis padaras tempė šeimininką. Šuo elgėsi tarsi būtų kariamas. Panašiai ir buvo, nes antkaklis labai veržė jo kaklą, o skubėdamas į lauką jis smaugė save dar labiau. Jie išėjo į laiptinę. Abu užuodė šlapimo, vėmalų, pigių kvepalų ir smilkalų iš 11 aukšto kvapą. Greičiau skubėjo į lauką. Jis nervinosi. Lauke šuo bėginėjo į visas puses ir laižė purvo prisiėdusius žemės lopinėlius. Tuomet buvo,, kalyčių rujojimo metas”. Jis[šeimininkas] to nekentė. Jam buvo gėda dėl šuns. Šuo jį tampė, garsiai cypė ir neketino liautis. Augintinis pakėlė kojytę ir jau besišlapino, bet nulėkė prie kito medžio. Pavadys varžė gyvūną. Jis nervinosi. Besiblaškantis padarėlis pamatė žavią kalytę kitoje gatvės pusėje. Šuneliui reikėjo tos kalytės, klausydamas inkstinkto jis veržėsi link jos. Šeimininkas nebeištvėrė- paleido šunį. Tai padarė ne iš gailesčio šuniui, o dėl nesuvaldomų nervų. Šuo bėgo, skriejo gatve. Nedaug trūko iki tikslo... Ant gatvės gulėjo kruvinas šuns kūnas. Automobiliai skubėjo į darbus ir mindė lavoną. Jis tai pamatė. Viską. Detaliai. Matė, ką padarė. Matė šunį, nesuvokiantį, kad gatvėje nesaugu, ir matė automobilį, nematantį šuns. Jis suvokė esąs kaltas. Nenuėjo prie negyvo, tačiau geriausio savo draugo. Nenuėjo. Nežinojo, ką galvoti. Nenorėjo galvoti. Pribėgęs autobusų stotelę įlipo į pirmą pasitaikiusį autobusą. Visi į jį keistai spoksojo, nors šįkart jis nebuvo nuogas. Jis drebėjo, nebuvo šalta, bet buvo baisu. Jis jautėsi nužudęs. Autobusas buvo pilnas žmonių, nebuvo laisvų vietų. Senelei su didžiuliais pundais jis užleido vietą. Jis mėgino sau paaiškinti tokį savo poelgį, bet kuo labiau gilinosi, tuo labiau krimtosi. Senelė net nepadėkojo. Jam pasidarė bloga. Autobuse labai smirdėjo, jį pykino. Autobusui privažiavus stotelę jis išlipo. Netoli senamiestis - ten ir patraukė. Ėjo skubėdamas, tarsi kažkur vėluodamas ir tiksliai žinodamas, kur eina. Nevėlavo. Neskubėjo. Asfaltą jo kojos trypė neilgai. Priėjęs barą senamiesčio gatvelės užkampy, jis sustojo ir perskaitė jo pavadinimą-,, Tabletė”. Po šia iškaba kabėjo maža iškabėlė-,, [tablečių neturime]”. Jis užėjo. Baro sienos buvo ryškiai žalios. Kvepėjo cukrumi ir vyšniniu tabaku. Viskas skendėjo blankioje, tirštų dūmų užtvindytoje, oranžinėje šviesoje. Jis užsisakė viskio ir paprašė, kad jam įdėtų labai labai daug ledukų. Moteris, stovėjusi už baro pasakė, kad gėrimas tuoj bus atneštas, o jis tegul eina atsisėsti. Jis apsidairė- ant senų juodmedžio grindų vietoj įprastų kėdžių prie labai mažų raudonų staliukų buvo sudėliotos įvairiaspalvės pagalvės. Jis atsisėdo. Jo pagalvė buvo pilka. Sėdėti buvo nepatogu, nes jis niekad nebuvo taip sėdėjęs, o taip pat ir kojos jo buvo ne per lanksčiausios. Ant sienų kabėjo gausybė, skirtingų dydžių nespalvotų nuotraukų. Kas jose buvo pavaizduota, buvo neįmanoma suprasti, o, tiksliau, tai buvo kiekvieno asmeninis reikalas. Jauna mergina, atrodanti kaip sekso prekių parduotuvės odinių apatinių skyriaus reklaminis veidas, atnešė šunžudžiui viskį su daug ledukų. Jis, apstulbintas jos aprangos, padėkojo. Vos tik gavęs gėrimą stvėrė stiklinę ir nurijo didelį viskio gurkšnį. Karštis jo viduje atslūgo. Apsižvalgė. Žmonių čia nebuvo apstu, bet ir netrūko. Prie staliuko priešais jį ant geltonos pagalvės sukryžiavęs kojas sėdėjo ilgaplaukis žmogus ir meditavo. Prie staliuko už mūsų herojaus ant raudonos pagalvės sėdėjo mergina, panaši į barbę, ir per žydrą šiaudelį gėrė dietinę,, pepsi”. Šalia jos ant mėlynos pagalvės sėdėjo vyras, panašus į hipopotamą su auksine grandinėle, ir bučiuodamas jos kaklą glamonėjo jai krūtis. Jam[buvusiam šuniuko šeimininkui] tolėliau iš dešinės ant vienodų rožinių pagalvėlių sėdėjo du įsimylėję žmonės. Jie buvo seni ir maitindami vienas kitą valgė žirnių sriubą. Kitoj salėj buvo ir daugiau lankytojų, bet jis jų nematė. Viskio gerėjas išgirdo jam nesuprantamą kalbą ir žvilgtelėjo į tą pusę iš kur sklido garsai. Prie baro ant tikrų baro kėdžių sėdėjo ir kokteilius iš sūrio su skylėto sūrio grežinėliu ant taurės kraštelio gėrė dvi didžiulės, žmogaus dydžio žiurkės. Jis netikėjo šiuo vaizdu. Manė, kad tai viskio poveikis. Bet netikėjo ir šia prielaida, nes jis gerdavo daug ir sugebėdavo matyti viską taip, kaip yra. Stebėjosi, bet nusprendė nekreipti į tai dėmesio. Keisčiausia jam buvo tai, kad kiti žmonės buvo ramūs ir elgėsi įprastai. Jis užsisakė dar viskio. Be ledo. Laukdamas gėrimo ėmė žiūrėti į juodai baltą nuotrauką. Vaizdas buvo panašus į vieną drugio sparną, tačiau jis matė dar motinos įsčiose esančio vaiko siluetą. Ilgai žiūrėjo. Prisiminė vaikystę. Mediniai žaislai buvo jo mėgstamiausi. Visas kambarys buvo jais užkrautas. Mašinėlės, klounai, lėktuvai, kaladėlės... Jis nežaisdavo su vaikais, o vienas palėpėje kalbėdavosi su figūromis iš medžio. Kūrė savo pasaulį. Medinukų pasaulį, saugomą medinių kareivėlių. Įdomu buvo būti vaiku... Viskis be ledukų gulėjo ant mažo staliuko ir jis gėrė mėgaudamasis. Akyse tūnojo ašaros, veide - ironiška šypsena. Jo nosį sutrikdė gerai pažįstamas ilgų mėtinių cigarečių kvapas. Ji- juodai apsirengusi, nuostabių, ilgų, nelygių, bet švelnių plaukų šatenė- sėdėjo šalia jo ir rūkė ilgą mėtinę cigaretę, įdėtą į išdrožinėtą oranžinį kandiklį. Buvo labai rami ir susikoncentravusi į dūmų gimdymą ratilais iš burnos. Jis stebėjo ją. Ji turėjo kažką tokio, ko neturėjo kitos. Merginos akys buvo labai didelės ir rudos. Lūpos ne pernelyg putlios, padažytos šviesiai mėlynu lūpdažiu. Jos oda kvepėjo coca-cola. Jis ilgai žiūrėjo tai į jos dangaus ramybės kupinas akis, tai į oranžinį kandiklį bučiuojančias lūpas, tai į tirštą dūmų debesį, sklandantį erdvėje.
- Aš žudikas, - ramiu tonu tarė.
    Ji perbraukė savo plaukus elegantiška plaštaka, užgesino cigaretę, kandiklį įsidėjo į nedidelę, pailgą medinę dėžutę ir žiūrėdama jam į akis lėtai ir tyliai švelniu, šiek tiek užkimusiu balsu tarė:
- Aš nekenčiu Mc’donaldo.
- Šiandien aš užmušiau savo šunį, - pasakė nervindamasis ir ėmė lengvai drebėti.
- Nesvarbu. Gal nori pasipasakoti? - tarė švelniai ir ne itin aiškiai, tarsi dar miegotų.
Jis papasakojo.
- Suprantu. Nurimk. Nori užtraukt? - klausė glostydama jo prigludusį prie jos ir verkiantį kūną, siūlydama cigaretę.
- Aš mačiau dvi žiurkes prie baro, - prisipažino, žiūrėdamas į ją pasimetusiom akim.
- Na ir kas. Aš ir jas mačiau. Jos nuolat čia ateina. Nusiramink... Viskas gerai. Tu nekaltas dėl nieko, - glostė jo juodus ir garbanotus plaukus.
Juodu buvo susiglaudę. Žiurkės apsivilko paltus, užsidėjo kepures, pasakė visiems savo kalba,, iki susitikimo” ir išėjo.
- Jos jau išėjo.
- Kas išėjo? - paklausė jis.
- Žiurkės.
- Kokios žiurkės?
Dūmų koncentracija bare smarkiai padidėjo. Erdvę persmelkė oranžinė migla. Ji vis dar glostė jam galvą, padėtą ant jos kelių, ir dūmų kamuoliai, kvepiantys mėta, lindo jai iš burnos. Jis užsimerkė. Atsimerkė. Smarkiau užsimerkė. Plačiai atsimerkė. Dūmų ratilai laižė jo odą, jų stingdantys oranžiniai kūnai šėlo tarp žalių baro sienų. Užsimerkė. Keistas jausmas užliejo jo smegenis, keistas aromatas[ne mėtinių cigarečių] persmelkė plaučius.
... Šeši balti balandžiai su rožiniais snapais susiglaudę burkavo ant stogo...
Pyppyp-pyp-pyppypyp-pyp-pyyppyp-pyp....... skambėjo modernus elektroninis žadintuvas. Rudas nulėpausis šuo seilėdamasis laižė jo veidą. Jis prabudo. Staigiai priėjo prie rašomojo stalo ir pradėjo užrašinėti sapną...
Greitai balti ir tušti A4 formato lapai pasidengdavo juodu rašalu, parašytu kreiva rašysena. Pabaigė. Nuėjo į virtuvę, atsidarė spintelę, išsitraukė gero iš Škotijos atvežto viskio butelį, įsipylė gėrimo į neaukštą stiklinę ir prisidėjo gausybę ledukų. Gėrė ir vaikščiojo po tvarkingą savo butą. Atėjo į savo kambarį. Muzikos centras ėmė groti J. S. Bachą. Jis keistai žiūrėjo į savo sujauktą lovą. Lovos užtiesalas buvo ant grindų, pagalvės, praradusios spalvas, gulėjo toje vietoje, kur paprastai būna jo kojos. Išgėrė likusį stiklinėje viskį ir ėmė tvarkyti lovą. Po pagalve rado sulankstytą popieriaus skiautę. Galvodamas, kad tai eilinis jo bandymas tobulinti save prozoje, nė neperskaitęs išmetė popierėlį į šiukšlių dėžę.
  Jis nusišypsojo. Viduje jautė keistus virpulius. Nuėjo į prieškambarį prie veidrodžio. Atėjęs pamatė, kad veidrodžio nėra. Dingo. Per daug nesigilindamas į veidrodžio iš prieškambario dingimą nuėjo į vonios kambarį. Ten veidrodis buvo nedidelis, senais ir drėgme permirkusiais mediniais rėmais. Pasižiūrėjo į veidrodį. Ant veidrodžio paviršiaus šviesiai mėlynu lūpdažiu buvo užrašytas numeris-8-610-54723610235.
  Jis tučtuojau nulėkė prie šiukšlių dėžės, išsitraukė skiautę.,,... tavo plaukuose palikau kai ką, kas priklauso man... kai turėsi laiko, susirask mane.
    .... aš irgi mačiau žiurkes.
Tu nekaltas dėl nieko..
nebijok. viskas gerai. nurimk.

                                                                                                                  ... aš nekenčiu Mc’donaldo.
. turiu kai ką kas priklauso tau.
                                                            . neplauk galvos. ”

Tai buvo laiškas. Laiškelis dailia rašysena oranžiniu rašalu parašytas ant juodo popieriaus. Popierius kvepėjo mėtinėmis cigaretėmis...
Jis, laikydamas rankoje juodo popieriaus skiautę, nuėjo į virtuvę, išsivirė kavos. Gurkšnojo, mėgavosi stipriu, maloniu aromatu ir šiltu, galbūt karčiu skoniu. Šypsojosi. Tikėjo tuo, kas buvo parašyta laiške. Tai buvo neįtikėtina, tačiau nebuvo neįmanoma...

2005-01-10 18:13
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-12 18:28
majakas_
idomu...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-12 17:41
sssky
perskaiciau....bet perskaiciau ne siaip, o su didziuliu susidomejimu......tikrai labai patiko....
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-12 10:58
adome mc
idomu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-11 23:09
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
su neatmerktomis akimis? vemti dar labiau? ber_u_dijantį? bet gramatika niekis. tik blogai, kad ir visa kita neaukštesnio lygio šiuo atveju kaip ir gramatika.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-11 21:03
cho
cho
K.Zubkos "Panką" baisiai primena.
+ oranzinis rasalas ir metines cigaretes..Patiko
O tu moki rasyt;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-12 18:28
majakas_
idomu...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-12 17:41
sssky
perskaiciau....bet perskaiciau ne siaip, o su didziuliu susidomejimu......tikrai labai patiko....
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-12 10:58
adome mc
idomu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-11 23:09
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
su neatmerktomis akimis? vemti dar labiau? ber_u_dijantį? bet gramatika niekis. tik blogai, kad ir visa kita neaukštesnio lygio šiuo atveju kaip ir gramatika.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-11 21:03
cho
cho
K.Zubkos "Panką" baisiai primena.
+ oranzinis rasalas ir metines cigaretes..Patiko
O tu moki rasyt;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą