Bokštas -5-

Miestas.
Prieš dvylika metų.

- Fedia, prabusk. Fedia, prabusk! Kam sakau, prabusk, po galais!
Fiodoras Vladimirovičius pasikrapštė užmiegotas akis.
- Ko kauki, gyvuly? Keliuosi, jau, keliuosi, po velnių... Ką, jau aštuonios?.. na ir fignia...
- Fedia, na, nesisiutink, vėl visą dieną su tavim bus neįmanoma dirbti, suprask, privalėjau tave prabudint - visų pirma, pats prašei...
- Taip, taip... Žinau, Antonai, žinau... - Fiodoras timptelėjo savo balto chalato atlapus, - leisk man bent iš ryto pabumbėti. Suprask, darbe miegoti, savo kabinete `lūžt` ant sofos - ne pats geriausias dalykas.
- Pats kaltas, kad tave apsauga užrakina. Be darbo nieko nematai, tik dirbi, dirbi, dirbi, - mosavosi Antonas, - kada paskutinį kartą gerei alaus?
Fiodoras Vladimirovičius neatsakė. Perliejęs veidą šaltu vandeniu iš plastikinio butelio, jis kalendoriuje nubraukė dar vieną dieną.
- Poryt - startas. Eime į SC, dar pasimuliuosime scenarijų trys-trylika. Eime, eime, be tavo aukštosios matematikos neišsiversim.
- Pradžioj einam į bufetą - nupirksi man kavos, o tada - žiūrėsim. Beje, vakar man atsitiko tokia, na, tiesiog TOKIA istorija...
Trinktelėjo durys, ir dar kurį laiką koridoriuje girdėjosi jų balsai ir juokas. Ant durų puikavosi lentelė:
"Fiodoras Vladimirovičius. Astrofizikos skyriaus vedėjas. "

xxx

Fiodoras užsivertė degtinės butelį. Prieš trisdešimt penkerius metus. Pati Valerijaus Chimovičiaus karjeros pradžia, pirmasis darbas fizikos institute, asistento pozicija. Paprastas, tūkstančius kartų darytas eksperimentas, daromas tik iš įpročio. Ir štai, Valerijus netikėtai pastebi, kad eksperimento rezultatus veikia dar kažkoks faktorius, kurį jis pavadina faktorium ksi. Prakeiktasis ksi. Valerijus, jaunasis Valerijus, per pusmetį bemiegių nakčių parašo mokslinį darbą ir įrodo, kad laikas yra diskretus, kad egzistuoja momentas, kada laikas neegzistuoja. Prakeiktasis ksi faktorius. Fiodoras, sėdėdamas rūsyje, su bulvėmis, nusipurtė, pagalvojęs, prie ko privedė ta nekaltai atrodanti graikų raidė.


- Valerijau, jei teisingai jus supratau, tai erdvėlaikis yra kaip audinys, nuaustas iš begalinio kiekio siūlų, kurie vienas su kitu persipina vienodais ksi intervalais? kad kas vieną ksi mūsų erdvėlaikyje išlenda kita erdvė?
- Būtent. Jūs supratote teisingai. Vienintelis dalykas, kurio jūs dar nesupratote - kokias galimybes mums atveria ksi.


Pirmasis ksi projektas - kodinis pavadinimas `šiltnamis 315b`. Tai iš tiesų buvo šiltnamis, kurio didžioji dalis buvo paslėpta kitoje erdvėje. Milžiniškas, dviejų kvadratinių kilometrų ploto pastatas mūsų erdvėje užėmė vargingą dešimties kvadratinių metrų plotelį. Bent jau iki to laiko, kai, pasireiškus tuo metu dar nežinomam ksi-efektui, jis išnyko nuo žemės paviršiaus. Kartu su dvylikos žmonių personalu, tuo metu buvusiu viduje.
Po dviejų metų, grįžo vienas iš mechanikų, dirbusių šiltnamyje 315b. Grįžo pražilęs, susiraukšlėjęs ir visiškai išprotėjęs.
Antrasis ksi projektas - karinė oro pajėgų bazė, išslapstyta skirtingose erdvėse. Visiškai įslaptinta. Kurį laiką sklandė gandai, kad tai - pirmasis visiškai pavykęs ksi projektas.
O trečiojo ksi projekto - hipererdvinių šuolių variklio - tėvu tapo Fiodoras Vladimirovičius.

xxx

- Fiodorai Vladimirovičiau, liko minutė iki starto!
Išpiltas prakaito, Fiodoras Vladimirovičius sukosi it voverė rate. Mirksinčių lempučių chaose jis buvo viešpats, atsakingas už savo kūrinį, be perstojo šokinėjantis nuo vienos panelės prie kitos, maigantis mygtukus, stebintis jautriausių prietaisų rodykles, kartais patapšnojantis šauniam asistentui per petį, kartais - tėviškai pabariantis apsižioplinusį.
- Trisdešimt sekundžių.
- Stabilizuojame plazmos srautą. Magnetinės pagalvės įjungtos, ruoškite paleidimui ksi generatorių.
Antonas Antonovičius stovėjo kampe, užsidėjęs savo mėgstamus tamsius akinius su įskilusiu stiklu, ir rūkė. Kažkokia mintis kirbėjo ties suvokimo riba, ir jis jau antra savaitė negalėjo jos pagauti. Tai labai smarkiai jį erzino.
- Dvidešimt sekundžių.
- Įneškite žiurkę keliauninkę, - operatoriai nervingai nusijuokė. - pradedame transpoziciją.
Į salę įnešė juodają norvegijos žiurkę ir įleido ją į davikliais nusagstytą narvą.
- Penkiolika sekundžių.
Antonas staiga viską suprato.

- Antonai, žiūrėk - štai šitas popieriaus lapas yra mūsų erdvė. Iš esmės, erdvėlaikis, bet mes laiko keisti negalime, bent jau kol kas, taigi sakau - erdvė. Įprastai, mes judame šio lapo paviršiumi. Hipererdvinis šuolis - ne kas kita, kaip sulenkus šį lapą, bakstelėti adata, ir per atsiradusią skylutę peršokti į kitą lapo pusę. Paprasta, tiesa?

O kaip, po galais, užtaisyti tą skylutę popieriaus lape?
- Penkios sekundės.
- Paleidžiam ksi generatorių. Diametras - trisdešimt centimetrų. Atstumas - trys kilometrai, fazė - neigiama.
Fiodoras Vladimirovičius pajuto, kaip jo širdis suplaka tankiau ir staiga praleidžia dūžį.
- Dvi, viena, nulis!
- Varom! maksimalią galią į 141!
- To proudly go where no rat has gone before - pajuokavo kažkuris.
Žiurkei išnykus, suskambo telefonas.
- Jūsų žiurkę priėmėme. Gyvą.
Asistentas iš džiaugsmo net šoktelėjo, numesdamas ragelį. Visą laboratoriją sudrebino šauksmas `valio`.
Fiodoras Vladimirovičius šypsodamasis pažvelgė į Antoną Antonovičių.
Antonas buvo paniuręs.
Jų žvilgsniai susitiko, ir, per pusę sekundės, Fiodoras suprato viską.
Kaip, po velnių, užtaisyti tą skylutę erdvėlaikyje?..
Tą naktį jis pirmą kartą gyvenime nusigėrė vienas.