Melioninė duona

Per ugnį ir vandenį keliavo dangus.
pasiklydo balsuose, smėlis užpustė pėdas.
žydra erelio plunksna tylos dulkėse
keičia kryptį - čia būta gyvybės.
dangus norėjo rasti žemę,
paragaut gabalėlio melioninės duonos.
kvailumo akimirkomis dangus
žarstė saujomis dykumos smėlį,
mesdavo jį aukštyn ir svarstė....
kodėl jis nekyla?
nes dangus ieškojo žemės.
naktimis pažvelgdavo apačion:
balta marška apsigaubusi erdvė.
rytoj dangus vėl ieškos žemės.

tą naktį lijo...
rasos dvelksmas pažadino iš miego.
tamsu.
dangus šiandien juodas,
apsiverkusiom akim.
pro ašaras sublizgo
...žydra erelio plunksna
tiesiai po dangumi atsivėrė
geltonas melionų laukas
žemė gėlėm pražydėjo.
ryto vėsa atnešė viziją:
sniego baltumo drobulėj
guli kūdikis didelėm mėlynom akim
šypsosi dangui...
tereikėjo tik
svajoti