Iš atsiminimų

Sėdėjau autobuse, važiavau į Kauną. Autobusas pustuštis. Lauke lijo. Porą kartų nusižiovavęs pasivėdavau su žurnalu, kad bent kiek atsigaučiau nuo to slogaus tingulio. Kėdainiuose įlipo dar trys keleiviai. Aš sėdėjau prie lango ir ant apgaravusio stiklo paišiau angelus. Autobusas vėl pajudėjo. Užsimerkiau, pamiegosiu, bet taip kratė tam senam trante, kad nusnausti buvo beviltiška. Staiga išgirdau tokį žavų vaikišką juoką, kažkur už manęs. Atsisukusi pamačiau už savęs sėdinčia moterį su keturmečiu vaiku. Iš pradžių nesupratau, ar tai berniukas, ar mergaitė. Šviesūs garbanoti plaukai, tokie poilgiai, melsvos spalvos kostiumėlis paryškino mėlynas akis. Pamatęs mane vaikiukas nusijuokė, suraukė nosytę ir suplojęs delniukais taip žaviai apsidžiaugęs rankutėm užsidengė burnytę, nusijuokė dar kartą. Net nepajutau, kaip jis privertė mane jam nusišypsoti.
-Martynuk, baik, atsisėsk gražiai, – subarė moteris.
Nusisukau, taip linksma, gera pasidarė. O aš pagalvojau, kad čia mergaitė, bet čia juk labai gražus berniukas. Ir pati norėčiau tokį turėti. Bet likimas šiek tiek kitaip susiklostė ir planai apie šeimą kol kas nusikėlė, nes man dar reikėjo laiko, kad atsigaučiau po labai nemalonaus vedybinio gyvenimo patyrimo. Kad ir kaip žiauriai man tai baigėsi, bet vis tiek norėjau vyro ir vaikų.
O tas vaikutis buvo toks judrus, nuolat girdėjau kaip jis kažką kalba, o ta moteris nelabai kreipė dėmesį, todėl jis kartais pats su savimi pažaisdavo, pasikalbėdavo.
Pasiėmusi žurnalą bandžiau skaityti ir jau kažkuriuo momentu, kai pavyko susikaupti, mano dėmesį išblaškė tas mielas vaikutis. Atsisuku, o jis ropščiasi ant šalia esančios kėdės. Žiūri į mane, šypsosi, atsisėdo, susidėjo rankas ant kelių, pasimuistė, vėl nusijuokęs užsidengė delniuku burnytę.
-Labas, - negalėjau nesišypsoti tokiam simpatingam sutvėrimui.
Buvau labai nustebusi. Koks jis drąsus ir draugiškas. Atsisukusi pažiūrėjau, o ta moteris sau ramiausiai miegojo. Apsidžiaugiau, kad galėsiu su juo pabūti. Berniuko dėmesį patraukė mano dešinės rankos protezas. Ir kai supratau, kad jis į jį spokso nustebusiu veidu, truputi nusigandau, kad tai jo neišgąsdintų, vaikutis gali to nesuprasti. Bet jis lyg niekur nieko užsiropštė man ant kelių ir su delniuku tekšt, tekšt per netikrą ranką.
–Netikra?! – atsisukęs žiūri mėlynom akutėm.
Taip suspaudė širdį. Pakėlė, pačiupinėjo, apvartė, paknaibė, patikrino, ar ji tirai nesilanksto.
-O kur tikra lanka?
Sustingo lūpos bežiūrint į jo šypseną ir tokį paprastą, gražų jo pasaulį, kuriame nėra jokio rūpestėlio. Jutau, kaip kaupėsi netramdomos ašaros. Nejau vaikui pasakysi, kad ją man vyras nukirto su kirviu, o kad jo bausmės padariniai būtų nepataisomi, įmetė į pečių.
Kai skruostu ritosi ašaros, jis atsilošė, atsirėmė į mano krūtinę ir pasiėmęs tikrą ranką įsikibęs laikė šiltoje rankutėje, žvelgdamas į už lango bėgančius peizažus.