Kodėl šį rytą negalėjau susikurti vandenyno?

parašyk, ką jauti...

mano rytas šiandien- kaip nukritusi plyta.

gimęs žiogas dovanojo man smuiką, todėl kavos puodely plaukiojo vasaros likučiai.

nugairins veidą vėjas, pasieks ausis arklio žvengimas, ir parklupusi ant žvyrkelio apgraibom ieškosiu akmens - naujos nuotaikos savo nesibaigiančioj kolekcijoje

Kambarį išklojau laikraščiais, languose nupiešiau savo svajonę...
pasileidusi garsiai muziką pradėjau šaukti ant pasaulio, ant savo neapykantos (jam reikia mano ašarų), daužiau sementalias vazas, žvakides ir puodukus, namie buvau viena, nieks negalėjo išjunkti tos muzikos, o aš šaukiau, veidas buvo šlapias... gal nuo ašarų, o gal tik mano angelas užpylė šalto vandens, kad apsiraminčiau
tačiau aš nenurimau.
Muzika nustelbė net dūžtančių stiklų keliamą triukšmą.
Nubėgau į vonią - nusiploviau kojas, grįžusį atgal pradėjau pasivaikščiojimą po savo susikurtą stiklinį sodą...
Po poros minučių jis tapo raudonas - patinka man ši spalva.
Pavargus galėjau atsisėsti...


Aš tikrai pavargau
Kodėl šį rytą negalėjau susikurti vandenyno?