Savęs ieškojimas

Kaip viskas gyvenime turi savo pradžią, taip ir man ši istorija prasidėjo nuo vizito pas būrėją. Po teisybei, istorija prasidėjo, o gulėjimas ant sofos pasibaigė. Kadangi mano brangioji žmonelė niekaip nenorėjo sutikt su tuo, kad alaus gėrimas ir filosofavimas  su draugais yra rimtas užsiėmimas, ji, net nepaklaususi mano svarios nuomonės, nusitempė mane pas savo pažįstamą būrėją. Žodžiu, norėjo išsiaiškinti, kas aš toks, koks mano kelias šioje ašarų pakalnėje ir svarbiausia, kokia mano pritaikymo galimybė .
    Ilgai nepasakosiu, kaip tai sielų žinovei ir ateities prognozuotojai sekėsi mane nagrinėti, pasakysiu tik, kad visa ta procedūra man baisiai nepatiko. Ir labai apsidžiaugiau, kai po ilgo žongliravimo kortomis, spoksojimo į mano akių vyzdžius ir baltymus, gyslų ir kapiliarų vizualinio įvertinimo, buvo prieita paskutinė procedūra-būrimas iš kavos tirščių. Nors aš buvau linkęs geriau burtis iš alaus ar krūminės tirščių, bet ko nepadarai, žmogau, vardan meilės ir šviesios savo ateities! Tai va-panelės raganaitės išvados buvo tokios: pasirodo, aš besąs labai jautrios ir meniškos sielos, ir man gyvenime šiukštu-negalima nei kiaules šert, nei kopūstus augint, nei turgely biushalterius pardavinėt! Man esą lemta tapti didžiu menininku ar garsiu amatininku! Gaila tik, kad dėl “nereguliarai-nepraspektabilaus mano gimimo datos logoritmo ir žvaigždžių išsidėstymo tarpusavio sąryšio”, o mano manymu, dėl labai prastos kavos, nepavyko nustatyti, kokios būtent srities virtuozu man lemta būt.
    Taip ir prasidėjo mano ilgas ir skausmingas savęs ieškojimas. Kadangi buvau kažkur girdėjęs, kad” ne dievai puodus lipdo”, tai ir aš pradžiai nutariau išmėginti puodžiaus amatą. Trumpai drūtai paaiškinęs savo gyvenimo bendražygei, kad menas reikalauja aukų, be ceremonijų išlupau iš skalbimo mašinos “Riga” varikliuką ir ėmiau gamintis žiedžiamąjį ratą. Tiesą pasakius, aš tą aparatą buvau matęs tik per televizorių ir suko jį kažkoks diedukas ar tai ranka, ar tai koja. Betgi dabar-kosmoso technologijų ir kompiuterių amžius! Žodžiu, įspraudžiau aš tą motoriuką į apverstą taburetę, užmoviau ant ašies rąsto nuopjovą ir staklės baigtos! Molio dirbiniams radau už tvarto, kiaulių aptvare. Net ir minkyti jo nebereik-viską jau peniukšlės padariusios-tik dėk ant staklių ir žiesk vazas bei puodynes. Tai kas, kad kaimu atsiduoda- juk kiekvienas menininkas turi turėti savo braižą-mano šedevrus žmonės net užrištom akim pažins! Kai paruošiamieji darbai buvo baigti, mano prodiuseris ir menedžeris vienam asmeny-sutuoktinė sušaukė visą giminę stebėt šedevro gimimo. O kad neduokdie ko nors nepražiopsotu, pakvietė ir kaimyną Joną su videokamera. Taigi apsėdo mane ratu, zirzina, blizgina fotoaparatų blykstėm…Deja, ši preskonferensija baigėsi labai netradiciškai. Vos tik ant žiedimo rato uždėjau nemenką gabalą kvepiančiojo molio ir kyštelėjau varikliuko laido kištuką į rozetę, paliesti molio savo skulptoriaus rankomis jau nebespėjau. Jis akies mirksniu buvo ištaškytas ant sienų, o kas liūdniausia-ne tik ant jų…šio gero užteko visiems-ir Jono videokamerai, ir vaikų akims, ir uošvio dantims, ir kambario sienoms išdekoruot. O blogiausia tai, kad didžiausia masės dalis atiteko mano dievinamos uošvienės perukui, kuris tik užvakar buvo atsiųstas iš Paryžiaus, nors vidinėj pusėj vėliau, kai jis buvo sviestas man į fizionomiją, radau parašyta: “Made in China”. Žodžiu, pirmoji savojo “aš” paieška baigėsi  tragiškai ir su amžinu molio skoniu burnoje.
    Na, bet aš, būdamas kieto charakterio, nenuleidau rankų. Juk, kaip sako liaudies išmintis, kas ieško-tas randa. Nutariau išbandyt jėgas dailėje. Pozuoti man mielaširdingai sutiko mano akių šviesa. Paguldžiau ją ant sofos, įspraudžiau į rankas kefyro butelį su pamerktu į jį jurginu ir ėmiausi darbo. Procesas vyko gana sėkmingai ir jau vakarui artėjant ėjo į pabaigą. O kad papildyčiau beišsenkantį įkvėpimą, nubėgau  į virtuvę atsigert alaus. Kai grįžau prie molberto, visi mano pojūčiai staiga pradingo. Atsipeikėjau  rajoninės ligoninės  traumatologinio skyriaus palatoje su kefyro butelio formos gumbu pakaušyje. Nežinau, kas mano modeliui nepatiko: ar mano pasirinktas modernizmo stilius, ar ne ta spalvinė gama…Taip  mano, kaip dailininko, karjera ir baigėsi net neprasidėjusi. Galbūt Lietuva mano asmenyje neteko savojo Pikaso.
  Gyvenimas nestovi vietoje, ir aš, greitai išsigydęs fizines ir alaus pagalba-dvasines žaizdas, toliau ėjau ieškojimų keliu. Šį kartą nutariau papildyt fotomenininkų gretas. Kaip maniau, fotografija ne tokia pavojinga meno rūšis, o ir nepavykus nuotraukai galima suverst kaltę nekokybiškai fototechnikai, apšvietimui ar dar kam nors. Kadangi, kiek girdėjau, tik grožis gali išgelbėti pasaulį, tai ir aš nutariau fotografuot tai, kas pas mus gražiausia-moteris. O kokios moterys yra gražiausios? Kompetetingai drįstu pareikšt-nuogos. Iškrapščiau iš sūnaus taupyklės pinigėlių kelionei, apsiginklavau dar iš vaikystes laikų, kai domėjausi paukščiais, likusiu fotošautuvu ir išvykau į Palangą. Kadangi esu ne iš turtingųjų, o ir suvalkietiška prigimtis pasireiškė-negalėjau pasisamdyt tikros pozuotojos, tad nutariau fotografuot taip vadinama slapta kamera. Moterų pliaže. Deja, deja, tautinės gražuolės pasirodo netoleruoja tokios meno rūšies, o be to, ir kas  blogiausia-yra labai akylos. Taigi aš buvau be skrupulų iškastas iš po smelio, netekau visų drabužių, įskaitant ir kelnes, ir gavau per vieną gyvybiškai svarbią vietą su nuosavu fotošautuvu. Be to, buvau pristatytas  į policijos nuovadą, kur mano žmona mane ir rado. Kas buvo vėliau, istorija nutyli... Bet juk tai buvo mano brangiosios idėja kreiptis į raganą!.
    Po to įvykio mano judėjimo laisvė buvo apribota, todėl sugalvojau užsiimt sėslesne meno rūšim-drožyba iš medžio. Gaila, bet čia viskas baigėsi dar greičiau ir dar blogiau. Įkvėpimo pagautas taip mostelėjau peiliu, kad net du pirštai iškart nulėkė ant skiedrų krūvos, kur jų jau  laukė ir ne be reikalo tikėjosi mūsų rainys.
    Sekanti meno rūšis, kuri laukė manęs, buvo graffiti. Kaip apšvietė mane atvykęs iš miesto paviešėti sūnėnas-tai nauja, perspektyvi, žodžiu, ”underground” meno šaka. Nelabai supratau, kaip tas menas daromas, tad sūnėnas sutiko mane pamokyt. Vakare, apsiginklavę dažų balionėliais, patraukėm prie kaimyno naujai nubaltintos lauko išvietės. Nutariau padaryt žmogui staigmeną-papuošt jo tupyklą. Pasistengėm iš širdies. Net 8 balionėlius dažų išnaudojom. Betgi geras kaimynas-negi gaila. Ir ką gi, manot, padėkojo?  O kaipgi-teko plauti jo pridirbtas kelnes!
Kaip jis pats pasakoja, išbėgo brėkštant su skubiu reikalu į išvietę ir iš nuostabos sustingo. Net kelnių nusileist nesuspėjo. Paskui su apylinkės viršaičiu ir įgaliotiniu bei kitais tamsuoliais mane aplankė su mandagumo vizitu. Kaip bausmę prs. kelnes atnešė išplaut. Vat tau, žmogau, ir menas, vat tau ir “undergraundas”.
    Ir vėl, kaip toj pasakoj apie auksinę žuvelę, guliu ant tos pačios kandžių sukapotos sofos, geriu tą patį alų. Net žmona pritilo. Gal tik kaimynai apie mane šnekėdami pasako: “žmogus prie meno”ir pasukioja pirštą prie smilkinio. O aš patyliukais šypsausi sau į ūsą-būsiu rašytojas! Kaip jums mano pirmasis bestseleris?