Rašyk
Eilės (72672)
Fantastika (2185)
Esė (1494)
Proza (10267)
Vaikams (2482)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Karalius nenori skęsti, nebent skęsti kartu su deimantu ir besileidžiant jį sunaikinti, nes gobšumas pasiglemžia ne daiktus, o žmogų.
Organizmo mėsos visiškai nepraleidžia šviesos deimantui maitinti, dėl to jo jėga ir silpsta, bet tuo pačiu darosi dar stipresnė. Žmonės nori būti paukščiais, bet pamiršta centrinį paukščio valdytojo vaidmenį, dėl kurio visi nežmoniškai susipyktų ir išnaikintų vienas kitą. Liktų tik vienintelė ietis - praeito pasaulio palikimas, dėl kurio baigtis pasidarytų dar keistesnė ir liūdnesnė. Ietis priklausė Afrikai iki jos paslaptingo išnykimo. Karalius nutarė užverti kelią įeinantiems iš buvusio pasaulio tuštumos, o kaip buvo vėliau, tai ir patys velniškieji paukščiai nebežino. Tik skrisdami viršum pasaulio pastebėjo mažą tašką - baigties, naujos pradžios, atsinaujinimo ir prisikėlimo pabaigos tašką - iš žemės styrančią ietį, išrašytą išnykusiais afrikietiško pasaulio stebuklais. Tada jie kilo į šiaurę, kur prasidėjo į dangų styrančių bokštų laikmetis. Bokštams duoti pavadinimai, maitvanagių vardų vardai. Pagal juos šie paukščiai gaudosi taškų ir tiesių pasaulyje kaip architektūriniam statiny, kurio kiekviena siena atspindini esančią priešingoje pusėje, ir tie patys langai prie sosto - tai tik keli iš plyšių, atspindinčių visus kitus visatos plyšius.
Valdovus pražudo silpnybė pasaulio stebuklams, kurie tik ir laukia savo aukų. Pergalė yra tik įsivaizduojama figūra, kuri pralaimėjimui suteikia progą tapti valdovu, statančiu tiltą. Tiltas  nuo vieno krašto iki kito, sujungdamas būtį su nebūtim, užstoja ir pačią pergalę, kuri po tiltu plūduriuoja upės, kuri neturi tekmės pavidalu. Upėje braidžioja vergai, anksčiau lakstę aplink žemėje styrančią ietį. Grandinės jiems pakuždėjo, kad ietį metė iš dangaus pats dievas, todėl per amžus neliesta taip ir buvo įsmeigta į pačią pasaulio širdį. Nei žmonių neliko, nei gyvulių, tik vieninteliai liūtai savo pražuvusia siela klaidžioja po dykumą.
  Laimi tik stipriausi - sako karaliai.
Silpnybė savo keistąja puse auklėja šviesą dėl tamsos, nes tamsos prigimtis yra aklumas, išmintis ir didžiausia pasaulio slėptuvė, tamsa po šalčiausios gyvatės oda. Ji slepia silpnybę, kuri žmogų sumažina ir išdidina paties savo akyse. Persimetimas nuo vieno dydžio iki kito ir nuolatinė nežinomybė.
Gyvatės niekada neturėjo silpnybių.
Didelė drąsa virsdavo liūto karčiais, kurie būtybėms padeda suartėti su saule, bet silpnybės nepateisina. Žmonės kartais slepiasi liūto kailyje. Apsigyvena amžiams ir pačioje kailio tamsybėje ėda patys save. Suėsti visą savo amžinybę yra lygu mirčiai. Būti palaidotam kaip odai po žeme  tas pats, kas priimti į vidų žemę. Pripildyti plaučius ir širdį motinos dvasia, viduje vaidinti dirvožemio žmogų, o šokant visą tą lobį netyčia pamesti, prarasti save dar kartą ir vėl įsisupti į liūto kailį.
Laimi tik stipriausi.
Priartėjimas gyslomis, kurių niekas nemato. Nematoma siekių parodija. Tai baimė, kuri apkaltina žiūrovą nepastovumu ir kirminais išvaikščioja po sielą. Melavo visas pasaulis sau, kad meluoja, nes tikėjo, kad yra neteisūs pagal teisybės išraižas vos ne inkstų vietoje, kur kūno dalys taip pat tame dalyvauja. Vėliau jos visos dyla, dyla greičiau už įsitikinimo tvirtybę, kuri vis gludinama aplinkos mechanizmų. Nereikia nei atsitiktinumo, kuris dažniausiai visas įsitikinimų tiesas palaidoja gyslose. Kitų akimis lyg pašvinkę žiedai skleidžiasi gėdos jausmas. Išsilaksto akimirkos dėmės, nuodijusios tais pačiais įsitikinimais. Tenka bėgti į kitus klystkelius. Kitus kelių klystkelius.
Taip vyksta nuolatinė kaita, lygybė išsiverčia į kitą eros pusę, keliai patys nebežino, kur stiebtis. Supranti, kokie beviltiški yra tie kliedesiai pulkininko akimis, dėl šūvio į silpybę be priežasties, kurios niekad  neieškojo. Prigimties priežasties, kuri amžiais kankino juodus ir baltus žmones. Gerai, kad ne pažasties, nes niekas nenorėtų būti išprakaituotas, ypač ieškojimas ir kapstymąsis tiesos dulkėmis, būtent tomis, kuriomis nusėti žmonių laikini įsitikinimai. Tačiau kai antrą kartą atrandi save niekieno  teritorijoje, laikinumas pakartotinai tampa absoliučiu užtęstinumu.
  Žemė tęstųsi savo laike, net jei dirvožemio žmonės iš jo išnyktų.
Antras kartas meluoja tiek pat, kiek ir trečias. Trečioji pasaulio kronika yra tik pirmos ir paskutinės atspindys, kuris tiek pats siekia juodojo deimanto išminties, kuri niekada neprisiima atsakomybės už klaidą, kurią palieka, kuri buvo palikta, pažymėta pasaulio kronikoje ir niekada nebus ištrinta. Klaidos yra pėdsakuose, kurie žymi neribotą atmintį ribotoje erdvėje. Riba yra nubrėžta arba nubrėžiama, kiek ją aprėpia žmogaus protas ir atmintis. Ir tik viską nugramzdinus amžinoje užmarštyje, išlieka gyvybė, kuri per visą laiką tobulėja ir kuriasi. Tačiau žmogus būtent savo ribota išmintimi ir užnuodija plėtimąsi jų akyse ir jų protuose. Viskas palikta pėdsakais, kurie negali daugintis, nes nebėra tų, kurie juos paliko. Ir niekas nežinojo, kad užmarštyje pėdsakus mina tie patys stebuklai, stebuklai pačių paprasčiausių dalykų...
2004-12-22 19:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-12-26 16:17
OfelijaPoGaubtu
man
reikia
komentarų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-12-26 16:17
OfelijaPoGaubtu
man
reikia
komentarų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą