Raimondui
aš girdėjau šią naktį tylius
nušvitimo atodūsius,
supratau, kad meldeisi
virš prarasto laiko akivarų,
kad dvi dešimtis metų ėjai
iš renesansiško Vilniaus
į įgimtą mūsų vienatvę,
kaip Žygimintas paskui
mirusios saulės karietą,
kad už rankos vedeisi ją -
iš mokyklinių fotografijų -
tai iš jos paveldėjau akis,
tai dėl jos aš dabar gyvenu...