Dagilis (II dalis)

Lubose tyla samanota,
tarp sijų žolės siūruoja visokios,
guliu senoje palėpėje
ant kilimo dryžuoto
ir lapai šalimais apsiverčia
ant šono, uodegos jų aksominės,
kūnai - vandens pilkumo,
murma apie jausmus šventus,
niekieno dar nesuprastus, nes lapų
vienatvėje, lapų naktys ir niekieno takai
labirintuose saldžiuose, kur tavęs neįleis,
o mano ilgesys - dagilis liepsningas,
tik jis ten skrajoja laisvas
kaip sapnas, o aš tarp baltų lapų čia
vartausi, apaugusių pelėsiais,
žolės slepiasi po antklode,
girgžda sienos vos vos...
Aikštė sukasi greičiu neišpasakytu,
viskas mirga akyse,
vienas lapas, kūnų melsvo
pilkumo, knarkia negarsiai, kai mindai;
paliečiu lūpas jo lyg šalpusnius
mieguistas ir sakau: tai nepasikartos,
niekada nebus tokios šventės,
mes sėdim narvely kiekvienas savam,
ar - taip? -
o dagiliai snapus kaišios, kiekvienas atskirai,
pro virbus giesmes trauks savąsias,
ar - taip? -
be pradžios, be galo...
o naktys, lapai pasakiški
sielos labirintuose! Argi klaidžios
kiekvienas taip užkeiktas?
Lubose tyla aukso senumo,
ir lankstosi žolės skersvėjyje -
sūrios, ašarotos, palėpėj tuščioj;
guliu sunėręs rankas.