Užuojauta kvailiui

Pritvinko pykčio debesys riksmu,
Liežuvis spjaudės žodžiais per kraštus,
Pabalusiu (galbūt iš skausmo) lūpų,
Nes nežinojo pats, kur ir kada suklupo.
Ir įtūžį, lyg upę per krantus,
Patvinusį, išliejo.
Pavargusi širdis lyg pūlinys tvinksėjo
Nebenorėdama priimti smingančių skeveldrom žodžių,
Nes buvo pertekusi skausmo sočiai...
O akys netikėjo tuo, ką matė,
Kaip griuvo viskas, kas taip sunkiai statės.
Ne veltui sakoma, priglaudus užanty gyvatę,
Neišsisukt nuo josios geluonies.
Jei nori to likimas-tebūnie.
Kartėlis stringa gerklėje lyg ašaka.
Susivyniojo laikas savo pasaką,
Ir valandą prie valandos styguodamas,
Dienas kaip skiautinius į metų dekį siuvo,
Primindamas, kokia graži ji buvo,
Ta pasaka, kurios liūdna dalia
Gyvenime mus lydi, kai šalia
Kvailys, belaukiantis stebuklų iš dangaus.
Kas žino, gal kada ir gaus...