žolėm, žvaigždėm ir žodžiais

belaukdamas
sukau pirštu
per nugertos
sulčių taurės kraštą..
ji uždainavo –
erdvėje suspindo
krištolas..
staiga..krščsc..
skilo stiklas..
visai kaip
žodžiai..
subtilūs indai –
nepatikimi..
vertėtų gerti
iš molinių..
ir pagundos žaisti
nėra –
jie nedainuoja..

***

o vabzdžiai?
kas tai:
Veneros gimimas?
ateivio šokis?
angelo palaiminimas?
Ne..apgavo! –
taip „kosmiškai”
gimė uodas
kūdroje..
ta kosminė padermė
prišaukia nemiga
net ir viduržiemy
sapnuojant vasarą..
o bitės?
kad ir tos, kailinės..
dūzgia pievose,
išdūzgia medų,
purškiasi žiedadulkėse,
krauna lobius,
neša žinutes..
idilija..
žodžiai, žodžiai,
kaip bitės žieduose –
pasitikėk, paglostyk,
prisijaukink..
tik kad geluonys
mirtinesni
nei bičių..

***

o radiniai?
jie visada sėkmė..
o praradimai
visada verti..
ne, nekariaujame,
tik žaidžiam karą –
nes rankose
ne tikros –
smilgų špagos,
o mes tiktai vaikai..
bet ir vaikai
išmoksta žaisti
„Musių dievą“..
kai imsi kriauklę,
kai sakysi kalbą.
žiūrėk: žodžiai
tampa akmeniu
ant tavo kaklo
arba sparnais
ant draugo
nugaros..

***

o dievas?
jis dar buvo
vaikas, kai tarė
„tebūnie šviesa“,
nes tai įvyko..
kas išdrįsta
pasakyti „tebūnie“?
kas atsisako
pasakyti „neįmanoma“?
strazdanius
užšokęs ant akmens
išdrįsta
ir slapčia
pamoja kryptį..
retai tikiu – todėl
linijos delne nekinta
ir sparnuočiai
neatpažįsta
Paukščių tako..

***

skilusi taurė
šiukšlių dėžėje,
bet dar girdžiu žingsnius
žolėm, žvaigždėm
ir žodžiais..