Muzika yra laiko menas. Kaip skulptorius su visa žmogiška jėga erdvėje įkalina akmenį, kaip dailininkas drobėje įkalina erdvę, taip kompozitorius laiko atkarpą paverčia muzika. Dar įdomiau, kad skulptūra, paveikslas ar fotografija, net filmas ar spektaklis originalus tegali būti vienas. Visa kita – kopijos ar interpretacijos, menininko įdėtos energijos imitacija. Teatrą dar gelbėja režisieriai, tačiau tai jau būna kiti spektakliai apie kitą požiūrį. Tik literatūros ir muzikos nenukopijuosi. Pakeisi sakinį ar natą, ir tai jau bus nebe tas kūrinys, o perrašinėdamas tekstą ar akordus, gali pakeisti tik priemonę, o ne turinį. Vis dėlto, knygos nepaskaitysi užsimerkęs , ir jei ten parašyta “XIX amžius”, į jį nejučia ir nusikeli. O muzika? Tai minutės ir valandos to laiko, kuriame tu esi DABAR. Ji nemiršta ir nesustoja, o gyvena laike. Ne jo pradžioje ir ne saulėlydyje, bet kaip vėjas erdvėje ar vanduo upėje – čia ir dabar, gal net visur ir dabar.
Muzikai reikia laiko, nes tai pats pirmučiausias lygmuo, muzikai reikia laiko, nes jis yra beribis laukas sieloms, kuriame nuolat vyksta judėjimas, nes jis lyg ištisinė geltona linija, prie kurios negalima sustoti ir stovėti.
Muzika yra laiko menas. O mano mieste groja indėnas. Vis kitoje centro gatvėje vilioja turistus kažkokiais egzotiškais skudučiais, kurie skleidžia ypatingai vibruojantį garsą ,ir atrodo ,lyg jis vėluotų laike.
Indėnas dar gana jaunas - neduočiau jam daugiau nei trisdešimties, tačiau kažkas jo figūroje yra tokio, kas gaunama vėliau nei pirma pensija. Tai tvirtas ir ryžtingas vyras, bet atrodo, jog taupiuose jo judesiuose bando, tačiau negali sutilpti sukaupta patirtis. Ir tie jo skudučiai…Vėluoja lyg grodami seno, pavargusio žmogaus ilgesį. O gal tai bendras visos rasės bruožas? Gal jie visi tokie: pavargę ir groja vėluojančius garsus?
***
Keista, šiandien ryte nenorėjau pasikarti. Atėjęs į stotelę netikėtai atsidūriau pirmose eilėse ir daugiau nieko daryti nereikėjo. Visajuslė minia į nešė mane į troleibusą ir pastatė pakankamai geroje ir ramioje vietoje. Kadangi nereikėjo kaskart atsidarius troleibuso durims išlipinėti, kad išleisčiau norinčiuosius nepatenkintuosius, be to , netrūko oro, galėjau pusiau jaukiai žiūrėti pro apgaravusį langą. Šitie troleibusai buvo patys naujausi, kai aš dar tampiausi didesnę už save kuprinę. Jie ir šiandien patys naujausi, todėl truputį keista. Negi būnant troleibusu laikas sustoja? “Jeigu būčiau troleibusas, visada tavęs palaukčiau, ” – kartą pasakė viena simpatiškai mergina, kai papasakojau, kaip nespėjau atbėgti į stotelę. Ta jos frazė yra įrodymas, kad dar neišprotėjau – ne aš vienas galvoju, jog įmanoma būti troleibusu.
Bėgant metams mano miestas tampa vis panašesnis į suderintą postmodernistinį orkestrą. Praeivių žingsniai muša taktą, jų balsai ir vėjas kuria foną, o tai, ką priskirtume netikėtumams, yra melodija. Kur postmodernizmas? Automobiliuose ir britvose. Jie tarsi elektrinės gitaros su skirtingai nustatytais kubais.
Net jei ausis visai nepratusi, po keleto rytų, kai miestožiūrą gerokai apdoroja kamščiai ir sausakimšas maršrutinis transportas, pradedi nebegirdėti triukšmų. Tai pirmas žingsnis harmonijos suvokimolink . Pamažu miesto garsai virsta simfonija, kurią panorėjęs gali išjungti arba vėl įjungti.
Tačiau visad nustebina tokie kaip indėnas. Kaip taip gali būti, kad ritmingai skubančiame mieste kažkieno garsai taip akivaizdžiai vėluotų? Lyg Katedros aikštėje išdygtų mečetė. Ta pati mergina mėgdavo sakyti “bezobrazija”.
Vis dėlto negali pykti ant kitatikių. Musulmonams irgi reikia melstis ir ,jei mečetė stovi Katedros aikštėje, jie ten ir eina. O virstančio kietakakčiu viengungio smegenyse vis tiek žaibuoja abiejuose pusrutuliuose nuo logikos nelogiškumo.
Negali pykti ir ant indėno. Galų gale tai muzika. Žaviai vėluojanti ir tai flirtuojanti, tai besigalynėjanti su miesto rimtu. Skudučiai iš Pietų Amerikos sugeba įmantriai nuspalvinti tą laiko atkarpėlę, kurią užtrunki praeidamas pro jauną nebejauną muzikantą.
Jis čia jau gal pusmetį, todėl senokai sklando istorijos apie romantišką ir keistą muziką įsimylėjusio žmogaus likimą. Įdomu, kas kuria legendas: žmonės ar miestas? Gal jos visą laiką glūdi sienose ir šelmė mūrų ir betono dvasia tik laukia tinkamos progos? Svetimšalius visad pasitinka taip, kad jie neužmirštų esą svetimšaliai. Bent jau kol kas nors atsineš šautuvą arba pamils.
Keista, yra žmonių, kurie indėno nepastebi. Atrodo, kad jiems tie skudučių garsai – visai ne laiko menas. Bet net ir šitie tikrai žino jo legendą. Žmonės prasilenkia gatvėse ir galbūt vieni kitų nepažįsta, tačiau visi jie turi šį tą bendro – indėno istoriją, ir jei likimas juos suvestų prie vieno staliuko kokioje kavinėje, jie tikrai žinotų, nuo ko pradėti kalbą:
- Pone, ar jūs girdėjot, tam indėnui per aštuoniasdešimt!
- Taip, bet jis atrodo lyg jaunuolis.
- Žmonės kalba, kad jis baigia apkeliauti pasaulį...
- Jis buvo net Tibete. Sako, jį priėmė pats Dalai Lama…
- Aš girdėjau, kad jis pėsčias perėjo Sibirą.
- Sako, jis vartoja kažkokią keistą indėnišką žolelę.
- Suprantama, tai neįmanoma, bet mano dukrytė sako, gal…
- Taip, burtininkas. Neįtikėtina, tačiau…
- Ir tie jo skudučiai…
***
Paprastai negeriu iš pačio ryto. Nebent po vakar. Nebent labai kartais. Nebent man atostogos. Mėgstu pasiimti jas ankstyvą rudenį, kai pagiringas rytas būna pakankamai pilkas, bet dar ne per šaltas. Į klausimus, kaip aš atsidūriau būtent šitame bare, jau seniai atsakiau visoms merginoms, su kuriomis nieko neišėjo.
Skanus šitas alus, nors gal labiau vertėjo išgerti kavos. Pirštai, deja, dreba per silpnai, kad nereikėtų papildomų pastangų nukratyti cigaretę. Pabaigęs ją primygu į peleninę, atsargiai pastatau bokalą ir sukrapštau paskutines dosnias monetas. Žinau, kad atrodau šlykščiai, todėl padavėjos nevarginsiu.
Išneštos į lauką mano apsiblaususios akys užfiksuoja indėną. Stoviu girtai išskėtęs kojas ir įsistebeilijęs į šitą keistą muzikantą. Kad jo muzika vėluoja, girdi net mano alkoholio išderinta klausa:
- Ė, tu, - lėtai keldamas rankas bandau atkreipti jo dėmesį. Spėlioju, ar jis laiko mane šiukšle, ar dar ne.
Indėnas paskendęs savo muzikoje. Tie skudučiai nuostabūs. Melodija eilinį kartą gyvena savo laiko atkarpą, be pretenzijų ir kaprizų, su meile pasauliui už tai, kad jis neturi ribų.
- Ė, indėne, iš kur tu toks? Sako, tau jau laikas mirti, o tu čia…- staiga dingteli, kad mano šveblenimo nesuprastų net tautiečiai, ir apima pyktis. Žinoma, indėnui:
- Ach tu, Mototaupa! – svirduliuoju riaumodamas neseksualiai užkimusiu balsu ir bandau mojuoti savo smirdančia letena.
Bet staiga pamatau indėno žvilgsnį ir pakimbu akimirkoje. Jis žiūri į mane ir jo bespalvės akys tampa pilkos kaip rytas. Nebejaučiu burnoje alkoholio dvoko, nebejaučiu nakties svorio nei kūne, nei akyse. Galvos skausmas ir minčių neskaidrumas kažkur išnyko. Tik ramios indėno akys, kažkuo primenančios gyvatės ar krokodilo. Ir muzika, vinguriuojanti kaip jų uodegos…Esu šventoje akimirkoje, katarsyje, mene…Maždaug ten, kur matematikai skaičių tiesėje pažymi nulį.
Iki šiol niekaip nesuprasdavau tos mistikos jų akyse darant šitą sakralinį žygdarbį. Ironizuoju dabar – toje akimirkoje tegalėjo būti tyri, nuogi nesudėtingi jausmai – paprasčiausias juokas ar laimė, liūdesys, baimė, skausmas, meilė…Aš SUPRATAU, aš buvau laike…
***
Atsimenu, kad po to vėmiau. Indėnas išnyko, paskui jį – ir legendos. Net nė vienas žurnalistas nesusizgribo.