Per daug brangiam žmogui IV

Įkaltos mūsų šaknys čia
ir norais plaikstytis neverta,
suprantame
nubaudę save tiesa.
Išgeriam liūdesį, surūkom,
smingam į rytdieną
baldus vėl statydami naujai.
Gyvensim
pasakėm
rytoi
pamatysim
ir juoksimės į pajūrį
sutrypę išbyrėjusį smėlį iš delnų
naujo semtis
ir pažinti,
pamilti
save jau kitokį
toje pačioje aplinkoje.