Apgauti angelai

Laksčiau basa kalnų viršūnėm,
Nuspardžiau akmenis aštrius nuo tako,
Suplėšiau tankų debesijos šydą
Ir pilną saują gyvasties dangun tiesiau,
Kad nusileistų angelai ant balto svieto
Ir šoktų su manim per naktį menuetą.
Karščiuojančias pėdas sniege palikę,
Trepsėjo, trypė su manim lyg ryto,
Padžiovę dieviškumą ant pakraigės kalno,
Pamiršę aureoles, baltą spalvą,
Aukštyn drabužį pasikėlę,
Pleveno skaidriasparniai vėjy
Ir sukosi, ir sukosi ritmingai,
Net alpėjo- beprotiškas svaigimas...

Paėmus į rankas aš  angelišką rūbą,
Išnyksiu, kaip žaltys, pavogęs dieviškumą...