Aš norėjau to ko nebuvo?
Trenkiau per stalą jis pabiro
Į tūkstančius šipulių,
O aš kaip musė juos visus,
Iš atskirai mačiau
Skirtinguose lubų kraštuose.
Širdis apkaustyta geležimi
Nesupras to niekada:
Ką jaučia žmogus,
ant kančios slenkščio?
Žmogus geležine širdim bijos,
žengti link kančios,
kad jo atsivertų.
Aš to nebijau
Aš deginau sau randus
jau ne vieną kartą.
Todėl esu dabar laimingas...
na nezinau...eilerasciu tuo nepavadinciau,nes jokiu meniskumo apraisku nepastebiu..tiesiog kazkokia minciu samplaika "kai as buvau muse"...neisizeisk,bet pastebejau,kad ankstesni tavo kuryniai buvo rasyti is sirdies,o ne tam,kad tik rasyti..todel tu man ir patikai..o dabar kazkaip susvetimejau ir....
pats eilerascio pavadinimas tarsi retorinis klausimas kaip irodymas kad jo herojus lauke is likimo tiek nedaug, o ko tai geriausiai atsispindes ir paaiskes paciame eilerastyje...pati pirmoji eilute tai eilerascio pavadinimo aidas nuskambejes kaip dejone...nusisvilimas, nes islikimo negauta, net elementariu dalyku...toliau piesiami regis nerealus ivykiai, kad lyriniui subjektui trenkus kumsciu per stala sis pasizeria i daugybe daleliu"sipuliu"- butent sis zodis suteikia siurkstumo..primena sukes, tai i ka galiasusizeist...t.y. nuskriaust save, bet lyrinis subjektas yra velniskai drasus nes nebijo pavojaus o ziuri jam tiesiai iakis kad ir kur jis be tikotu, nors ir antr lubu...
tada lyrinis herojus tarsi sudejuoja, nes supranta, kad ne kiekvienas gali suprast jo drasa, nes dauguma ....tik uzsideje kaukes ir bailiai iki kaulu smegenu
taciai lyrinis herojus laikosi savo zodzio ir nemeta savo kelio savo noro nugalet baime ir gyvenimo sunkumus pasitikt atvira sirdimi, net nesvarbu kokia ta baime butu ar ugnies, ar kita...ir zino, kad bus o gal net yra laimingas kai isilaisvina is kancios panciu-is baimes panciu...jis herojus is didziosios raides, nes nugalejo savo baimes :)
"Iš atskirai mačiau" kas čia dabar. m?
kliuva "pabiro", "kraštuose"
Labiau tiktų "pakaustyta" ir "geležim"
oj toliau irgi blogai pavargau siūlyti. iki ;)
na nezinau...eilerasciu tuo nepavadinciau,nes jokiu meniskumo apraisku nepastebiu..tiesiog kazkokia minciu samplaika "kai as buvau muse"...neisizeisk,bet pastebejau,kad ankstesni tavo kuryniai buvo rasyti is sirdies,o ne tam,kad tik rasyti..todel tu man ir patikai..o dabar kazkaip susvetimejau ir....
pats eilerascio pavadinimas tarsi retorinis klausimas kaip irodymas kad jo herojus lauke is likimo tiek nedaug, o ko tai geriausiai atsispindes ir paaiskes paciame eilerastyje...pati pirmoji eilute tai eilerascio pavadinimo aidas nuskambejes kaip dejone...nusisvilimas, nes islikimo negauta, net elementariu dalyku...toliau piesiami regis nerealus ivykiai, kad lyriniui subjektui trenkus kumsciu per stala sis pasizeria i daugybe daleliu"sipuliu"- butent sis zodis suteikia siurkstumo..primena sukes, tai i ka galiasusizeist...t.y. nuskriaust save, bet lyrinis subjektas yra velniskai drasus nes nebijo pavojaus o ziuri jam tiesiai iakis kad ir kur jis be tikotu, nors ir antr lubu...
tada lyrinis herojus tarsi sudejuoja, nes supranta, kad ne kiekvienas gali suprast jo drasa, nes dauguma ....tik uzsideje kaukes ir bailiai iki kaulu smegenu
taciai lyrinis herojus laikosi savo zodzio ir nemeta savo kelio savo noro nugalet baime ir gyvenimo sunkumus pasitikt atvira sirdimi, net nesvarbu kokia ta baime butu ar ugnies, ar kita...ir zino, kad bus o gal net yra laimingas kai isilaisvina is kancios panciu-is baimes panciu...jis herojus is didziosios raides, nes nugalejo savo baimes :)