Abejonės abejotinais žygiais

Visi į priekį, žygiuokim inkvizicijon žiaurion, negailestingon!
Paverskim savo juoką budeliu, kuris nukirsdins liūdesį -
Per jį akimirkų, minučių, valandų svaiginančių kiek dingo.
Sužinosime kur žuvo mūsų dienos.
                                                - Gal jos pačios žudėsi?

Visi pirmyn, išpardaviman, ten parduosime tuštybę veltui!
Sąžiningai sąžinę iškeisime, kad gautumėm nors vieną kelio pusę,
Vedančio į pragarą ugningą! Kad gautumėme irklus keltui,
Plaukiančiam per Stiksą.
                                  - Kur mes plauksime, tokie nususę?

Visi į karą bėkim, priešus ten visus tuojau mes ištaškysim!
Duosime, kad dulkės rūks iš jų pabūklų, varganų patrankų.
Kūnais ir žaizdom užsėsime arimą, virsiantį vien skausmo lysvėm,
Paliksime visus be dvasios.
                                    - Nejau išstengsime plikom vien rankom?

Visi gyveniman skubėkime, mes patys būsim ten lavonais.
Pirmyn! Juk ten įkalins mūsų tūkstančius išlaisvins vienetus,
Parduos be aukciono, pavers į valkatas, nors buvom ponais.
Pirmyn, į priekį! Nestovėkim
                                      - Kažin ar mūsų širdys plienu bus?