Į Pabradę

Mano broliai už balų išskrido,
net rudens pakilimui nelaukė.
Be kelialapių, atlaso, gido.
Liko pėdos įmintos palaukėj.

Mano sesės haremuose audžia
kilimėlį: galėtų - parskristų.
Ir dainuoja arabiškai graudžiai
Muchamedui. Tikėjosi – Kristui.

Mano dėdės – ne mano jau dėdės:
išplasnojo girėnais ir dariais.
Kostiumėliais „Puma“ pasirėdę,
Alikantėj po palmėmis karias.

Tetos mano, ne mano, bet tetos
Barselonoje ieško „manjanos“.
Juk Chuanas tikrai ją pametęs.
Nesurado, praskrido, paseno.

Mano pusbroliai puskvailiais skraido,
nes čia turi tik pusę etato.
Naktį surengia skersgatvy reidą,
neišskridusį brolį iškrato.

Taip iškrato, kad šiam palengvėja
ir bet kur jis išlėkt užsirašo.
Pasikinko į Vakarus vėją.
Aš lieku, kad patirčiau miražą.

Aš likau – Lietuvoj kaip Sacharoj.
Kopos aukštos: maniau – nepaskęsiu.
Paskutinį lietuvį Pabradėj uždaro
izmailai, achmedai, jų sesės.

Narvas geras. Ir šeria ne sykį.
Net lankytojų čadros nekeikia.
Kai praskrisit, prašau, aplankykit,
broliai, sesės. Aš – Sal em Aleikum.