vanduo

Susitarkim – tai ne vėjas kedena portjerą
Ir ne rožės vysta ąsotyje bet vanduo
Žvelk pro langą terra hermetica terra
Incognita – lapkritis gal dėl to
Tigrinis klevas meta lapus lyg kailį
Tai ne vainikai balose – atspindžiai
Paskutinės šviesos kur pro debesis dailiai
Pro portjeros tankį taip atidžiai
Meta šešėlį ant baldų lyg laikas ilgstantį
Meta žvilgsnį į dulkių plačias valdas
Pasipriešinimą sniegu pirmuoju tirpstantį
Aš dar laikausi aš lyg žiema šalta
Jauskis kaltas inde tuštybės aklinas
Jauskis tuščias ir mirštantis kaip gėlė
Kaip bevardė bežadė kai žodžiai artinas
Ir praskrieja pro šalį taip įžūliai
It kamanė tave tik tave aplenkianti
It naktis pagailėjusi tau sapnų
Atsisakiusi tavo aistras patenkinti
Tai vanduo miršta amforoj tai ne tu
Tu gyvensi tu gyveni ir turinį
Kriauklėn ąsočio išpili ir gėles
Šiukšlių dėžėn meti taip ir savo kūrinį
Tas iš aukštybių gal kada nors išmes
Susipažinkim – grįžkim į pirmą ketvirtį
Viskas per daug susijaukė gal dėl to
Gruodžio pradžia lietinga primena lapkritį
Ir atspindžiai po kojomis – ne vanduo