Tarp baimės ir drąsos,
tarp alkesio ir atsargos,
mažais žingsneliais jie
matuoja atstumą iki tol
kol jų snapai sukanda
vargiai prieitą kąsnį.
Deja jie nepajunta
kaip anksto ryto vėjas
draiko mūsų pačių
slaptas silpnybes.
Nesuvokia kad mes
neperseniausiai
urvų tamsoj drebėjom.
Kad net dabar, iš tolo
vengiame patamsyje
kapus, mėnaus šešėlį,
vidurnakčio pelėdos
aiktelėtą “Tu! ”.