Diagnozė: elgesio patologija (5)

Prabėga kelios savaitės, kupinos įvykių ir atradimų. Antroji mano naktis primena košmarą: Diana bando dantų šepetuku išprievartauti Daivutę. Tekstas: „Todėl, kad ji - mergaitė, čia nekaltoms vietos nėra.. “, potekstė: „Aš juk psichiškai nesveika, jūs negalite manęs grąžinti į koloniją“. Į koloniją ją grąžina kitą dieną. Dantimis taip baisiai nebekalenu, bet nuolat kankina klaikus noras kažką apkulti.  Bijau, kad diagnozę „elgesio patologija“ tuoj taikysiu visiems be išimties. Sau - taip pat. Tačiau vieną dieną bjauriųjų išbandymų laikas baigiasi ir likimas kyšteli daug malonesnį siurprizą. Pagaliau pavyksta prakalbinti Violetą. Tiesa, jos kalba nėra visiškai rišli, kartais net nesuprantu, ką ji sako. Bet kartais ji kalba tikromis baltosiomis eilėmis. Greitakalbe. Ir aš tada nutylu ir klausau. Ir pripampus lyg siurbėlė to gražumo einu pas tuos, kuriuos norėčiau išplūsti.

Sesuo Klara su kiekvienu budėjimu pelno vis daugiau mano pliusų. Nebekliūna man nei jos stypčiojimas ant aukštakulnių, nei ryškūs lūpdažiai. Jos pavydėtina savitvarda ir sveika nuovoka užmušė manyje visą pirminę kritiką. Kalbamės mes nedaug. Bet jos trumpi pareiškimai stebėtinai mikliai naikina manyje visas infantilias fantazijas ir pavojingas iliuzijas. Tačiau pasigailėdami manyje žmogaus. Reta dovana. Ir laiku. Ir vietoj. Dar Klara mano, kad man per sunku budėti vien naktimis ir pažada pakalbėti su vedėja. Gal dalį mano naktų pakeis į dieninius budėjimus. Nesiginčiju su ja.

Su berniukais sutariame lyg ir neblogai. Kiekvieną budėjimą jie siūlosi plauti grindis mainais į vakarinį pasakojimą. Kai kurie po to paskundžia vedėjai. Vedėja mūsų mainams nepritaria ir turiu nemalonumų. Stengiuosi niekaip to neparodyti skundikams, nes tikiu, kad jie liausis, jei nebus reakcijos. Taip pat bijau, kad mano „gerbėjai“ gali skundikams keršyti, o jau tada galiu tikėtis rimtų bėdų. Neramiųjų palata pamažu tampa savotišku knygų mylėtojų klubu. Vieną knygą kartais tenka jiems pasakoti po kelis kartus. Tai man primena vaikystę, kai prašydavau vis kartoti tą pačią pasaką.

Šiandien Vovka demonstruoja man  savo randuotus kelius ir pasakoja baisią istoriją apie tai, kaip kartą bevagiliaujant jį sučiupo policija, atvedė į nuovadą ir uždarė spintoje. Ir pamiršo. Visam savaitgaliui. Teko operuoti kojas. Klausausi ne istorijos, kuri greičiausiai išgalvota, bet kaip jis pasakoja. Kalba stropiai rinkdamas žodžius, nervingai mirksėdamas ir juokingai delnais vis patrindamas ausis. Matau, kad jam tai – tikras kūrybinis procesas. Ir tikros kūrybinės kančios. Mat pasakiau, kad klausysiuos jo su sąlyga, kad tekstas bus be keiksmažodžių. Staiga į mūsų pokalbį įsiterpia Kęstutis – keturiolikmetis, išsiskiriantis iš kitų itin tvarkinga išvaizda. Šviesūs, idealiu sklastymu perskirti plaukai ir naminės vilnos liemenė daro jį panašų į berniuką iš kaimo kapelos. Jis irgi nori kažką papasakoti. Vovka šiurkščiai jį aprėkia ir su apmaudu nusisuka. Po to nusiviepęs nenatūraliai garsiai klausia manęs: „ Ar žinote už ką jį čia atvežė? “. Kęstutis rausteli ir nori ginčytis, bet neleisdama įsiplieksti konfliktui varau juos miegot. „O jūs paklauskit sesutės“, - nerimsta Vovka. „Paklausiu, paklausiu“, - pažadu, stumdama jį į palatą.

Budi sesutė Sonia. Ji draugiškai man moja iš mergaičių pusės. Susitariame, kai vaikai sumigs, išgerti kavos ir paplepėti. Mantas su Kęstučiu paprašo pabudėti koridoriuje, nes jiems nesinori miego. Neįžiūriu tame prašyme nieko grėsmingo ir sutinku. Kantriai klausausi paskalų iš ligoninės gyvenimo. Tada prisiminusi paklausiu apie Kęstutį. Atsakymas paprastas – liekamieji reiškiniai po galvos traumos. Kadangi daugiau klausimų neužduodu ji neištveria: “Na, buvo ten vienas niuansas, sako, užtiko jį su pussesere ant šieno. Na, supranti, skandalas iš karto, nesveikas gal, gal po tos galvos traumos protelis pasimaišė ir pan. Žinai, kaimiečiai... “ Pagalvoju, kad gal nelabai žinau. Pokalbis nukrypsta į pačios Sonios seksualinius pergyvenimus man darosi nuobodu. Laimei netikėtas vakarinis gydytojos vizitas nutraukia mūsų kavos gėrimą. Nedidukė jauna rudaplaukė voverytės akimis nepriekabiai apžiūri palatas, užduoda keletą neutralių klausimų man. Nors jos akys klausia drąsiau: „Ir ką gi tu čia veiki? “. Akimis mandagiai atsakau: „Kaip matote“. Apsikeičiame meiliomis šypsenomis. Iš vaikų sužinau, kad „tai – daktarė Saulė“, kad „ji labai gera“ ir kad „jos vyras irgi čia dirba“. „Daktarė Saulė“ man irgi patinka, norėčiau su ja pasikalbėti, bet subordinacijos medikų tarpe ypač paisoma, todėl nedrįstu jos užkalbinti pirma.