Dažnai sutinkame užrašą: “Prekybos agentai nepageidaujami”. Reikia suprasti, jie dirbti trukdo. Kažin?.. Argi jau taip užsiėmę mūsų valstybės įstaigų tarnautojai, kad net akių nuo stalo pakelti negali?.. Kaip ten bebūtų, bet darbo laiką šie vargo prekeiviai paįvairina neblogai. Kanceliariniai stalai nušvinta kaip prekystaliai įvairiomis užsienietiškomis garsiausių firmų prekėmis, pagamintomis kur nors Kauno priemiestyje. Gali apžiūrinėti, derėtis, nepirkti.
Atsiranda, kas perka, kyla pavydas. Paprastai, toks mokus kolektyve būna vienas ir nebūtinai viršininkas. Tada ano – “mokiojo” – netolerantiškas viršininkas ir pakabina tą nelemtąjį skelbimą, jog prekybos agentai nepageidaujami.
Man tai, tiesa sakant, “dzin”. Gali tie prekeiviai vaikščioti, gali nevaikščioti, mėnesinis biudžetas su visomis išlaidomis griežtai suplanuotas. Ir jeigu man pasiūlo pradžiuginti žmoną nauja “labai kokybiška kosmetika”, graudžiai susimąstau. Žmona vaikšto dar neblogai apsirengus, (didelis dėkui tikrų užsienietiškų prekių prekeiviams), o mano kūriniai, mano rankraščiai guli stalčiuose visai nuogi, tad mes su žmona jau senai norime juos aprengti.
Man asmeniškai tai patinka, tas prekių siūlymo procesas: yra kuo pasidžiaugti, net pasimokyti.
– Pirkite striukę, - siūlo man čigoniškos išvaizdos moteriškė. – Tik 300 litų kainuoja.
– Per brangu, - sakau. – Turguje panašią už 200 litų mačiau.
– Gerai, - netikėtai sutinka moteriškė, - pirkite už 200 litų.
– Tiek neduosiu, - deruosi.
- Tai aš dar nuleisiu kainą, - vėl įkalbinėja juodbruvoji moteriškė.
Koks rūpestis, koks nuoširdumas, koks noras tave aprengti, topteli man.
– Duokite 150 litų ir imkite.
– Gana, – baigiu turgų. – Nepirksiu, pinigų neturiu.
– Bet tu tik pažiūrėk, ji juk nedega, – nenurimsta “šustra“ prekybininkė ir brauko per medžiagą su degančiu žiebtuvėliu.
– Neapgausite, – juokiuosi. – Dirbau gaisrininku, žinau, yra ugniai atsparus skystis, kuriuo impregnuoti drabužiai nedega.
– Tfu, – nusispjauna viešnia ir išėjo.
Nespėjau prisėsti prie popierių, matau įeina simpatiška mergina su dideliu krepšiu. Tokia rimta, dvasinga, pasakyčiau, galinti ne vieną vyrą padaryti laimingu – net širdis apsalo.
– Siūlau pirkti religinės literatūros. Jūs jau pagyvenęs, laikas ir apie Dievą pagalvoti, – išpyškino saldžiu angelišku balseliu.
– Tai aš pagyvenęs, tai man reikia apie Dievą pagalvoti? – ir iš karto nuliūstu. Mandagiai vartau tą adventistinę literatūrą. Pastebiu brošiūrėlę: ”Kaip mesti rūkyti per 5 dienas”. Sudomino. Pasakyčiau rekordiškai trumpas laikas. Aš tris mėnesius ištveriu nerūkęs ir niekaip nesugebu męsti. Gal pavyks per penkias dienas?
– Kiek kainuoja? – teiraujuosi.
– 70 centų, – man mandagiai atsako adventistė.
Tiek aš dar galiu sau leisti. Nusiperku. Labai jau simpatiška ta adventistė buvo! Štai nesenai toks krišnaistas buvo užėjęs, tai mes su juo aptarėme klausimą, kodėl Kantas savo veikale “Grynojo proto kritiką” Dievo nerado. Tas azijietiškojo tikėjimo atstovas taip gailiai į mane pasižiūrėjo, ir taip tyliai, neatsisveikinęs, išnyko.
Šiandien eidamas į darbą pastebėjau, reklamą, kaip įsidarbinti, pasitepus kažkokiu tepalu. Reikės nusipirkti, jei jį prekybos agentai atneš, jei jis pakankamai pigus bus. Mano auksinė svajonė sargu įsidarbinti.
Štai girdžiu vėl kažkas ateina, braunasi prie manęs su storiausiais angliškais žodynais. Pasižiūriu su viltimi į knygutę “Kaip per penkias dienas mesti rūkyti” išsitraukiu cigaretę ir, praeidamas pro knygų prekeivius klausiu:
– Vyručiai, patarkite kaip parduoti žymiai plonesnes ir dešimt kartų mažiau kainuojančias knygas? Aš knygų neperku, aš jas rašau. Taigi aš irgi prekybos agentas – mes vieno kraujo!..
– Nelabai mes vieno kraujo, - atsako “kolegos”. – Parduoti galima praktiškai viską, net ir sovietinių laikų makulatūrą. Net keista darosi, ko kartais prisireikia žmonėms. Talentą reikia turėti, čia tau “kolega” ne knygeles rašinėti, čia kur kas sunkiau.