Antrajam Sutvėrėjui

Tu taip mane tveri ir aš esu
Tikresnė, nei mane nulipdė dievas.
Tik būt tokia, kokia buvau, baisu -
Ne ta šaka, per plonos medžio rievės
Ir šaknys nepakankamai giliai -
Toks liūdnas augalas klajūnas:
Jei obelis, tai rūgštūs obuoliai
Ir sėkla dirvon nepakliūna.
O lapai džiūsta, nukrenta spygliai
Ir vėjas suka lizdą tarp šakų,
Bet ateini. Ir ateini giliai -
Taip vėl iš naujo kūno netenku.

O tavo delnuose man gera būt idėja,
Kol gausiu formą: skysta, laki, biri?
Pasaulis krūpteli ir vos atsitokėja,
Kai šitaip nuoširdžiai mane tveri.