Velnias mano lovoj…

Tą rytą prabudau kaip visada. Bet, atmerkęs akis, pajutau, kad kažkas yra ne taip, pastebėjau, kad, dideliai mano nuostabai ir siaubui, šalia manęs po antklode kažkas guli. Aš gulėjau sustingęs iš siaubo, negalėdamas nė pirštelio pajudinti, o tuo tarpu tas „kažkas” pamažu šliaužė prie manęs… Negalėdamas taip daugiau, įsidrąsinau ir vienu staigiu judėsiu pakėliau antklodę… Tai, ką aš pamačiau, aš galėjau išreikšti tik viena fraze:
    - Velniai mane griebtų!
    - O tai visai lengva padaryt, - spygiu balsu tarė svečias ir lyg būtų čia šeimininkas, laisvai ir nevaržomai atsisėdo mano lovoj.
    Aš netekau žado. Taip, tai buvo tikras velnias, nors daugiau gal buvo panašus į žmogų: veidas buvo apvalus, tik kur ne kur apaugęs juodais plaukeliais, akys be perstojo bėgiojo, žiūrėdamos į visas puses, tik ausys buvo kaip tikro velnio, ne, net gal daugiau panašios į vampiro ausis. Ir dar, jis turėjo vieną velnio požymį: nedidelę uodegytę, kuria jis visą laiką vizgino, kaip patenkintas šuo prie savo šeimininko.
    - Aš… pajuokavau, - tik ir sugebėjau pralementi.
    - Ir pats žinau, - išsišiepė velnias ir iš nežinia kur ištraukė auksinį portsigarą. Pasiėmė vieną didelę, man iki šiol nematytą, cigaretę, užsirūkė. Aš norėjau papriekaištaut, kad pas mane nerūkoma, ir ypač, o koks įžūlumas, mano lovoj, bet laiku susigriebiau.
    - Imk, - pasiūlė ir man.
    Aš neišdrįsau atsisakyt ir ištraukiau sau vieną cigaretę, nors jau buvau pamiršęs, kada paskutinįsyk traukiau dūmą. Velnias įdėmiai sekė mano veiksmus ir, kai aš užsirūkiau ir traukdamas net neužsikosėjau, pajusdamas tik malonų kutenimą, jis patenkintas pasakė:
    - Geros, ane? Mano pasididžiavimas, pats Ispanijos karalius dar 14-ame amžiuje padovanojo. Keletą dežių savo geriausių cigarečių.
    Pirmas siaubas pamažu praėjo. Aš apsižiūrėjau, ar tik nematyti dar kokio velnio, pasislėpusio kur nors kampe. Paskui pagalvojau, kad mano svečio veidas yra man pažįstamas. Kur gi aš jį mačiau, o gal… Taip, taip:
    - Ar jūs kartais ne Mefistofelis?
    Mano velnias nepatenkintas sumurmėjo:
    - Atpažino visgi…
    Aš išsigandau, kad pasakiau kažką ne taip, bet Mefistofelis paaiškino:
    - Supranti, aš ilgus amžius buvau sau paprastas velnias, kol Getė, velniai jį griebtų, neparašė savo „Fausto”, kur vaizduoja mane kaip kokį klouną, iš manęs net visi kiti velniai juokiasi…
    - Klausykit, Mefi, - jis pasižiūrėjo į mane, bet nieko nepasakė, - patikėkit, Getė nenorėjo iš jūsų pasijuokt, jūs romane esat veik ir teigiamas personažas, - beveik su užuojauta pasakiau aš, toks jis sėdėjo apniukęs ir liūdnas.
    Mefistofelis šiek tiek atlyžo:
    - Na, nežinau, nežinau, man tas romanas nepatiko, - ir užsirūkė antrą cigarą.
    „Ir kaip jis taip spėja”, -  pagalvojau aš, nes savo nesurūkiau ir pusės, ir mintyse pripažinau, kad tie cigarai išties yra geri.
    - Leiskit paklausti, - atsargiau pradėjau aš, - o su kokiu tikslu jus pas mane atėjot?
    - O tu nežinai, kodėl ateina velniai?
    Na, aš žinojau, kad velniai ateina tada, kai papuoli tėvams po karšta ranka, bet tikri velniai… Ach, taip, tiesa, jis atėjo pasiūlyt man sutartį. Kad jį velnias!
    - Atspėjai, sūneli.
    Ach, bliamba, pamiršau, kad jis ir mintis skaityt moka. Velniai mane griebtų!
    - Trečią kartą pakartosi — taip ir atsitiks…
    Aš nusprendžiau patylėt ir palaukt, ką jis pats pasakys.
    - Taip, sūneli, aš atėjau pas tave, kad pasiūlyčiau tau sandėrį: tavo energetinis laukas, po mirties, aišku, mainais į bet kokias žemės gerybės.
    Koks „energetinis laukas”?! Ką jis nusišneka?
    - Jūs norit pasakyt, siela,? - atsargiai įsiterpiau aš.
    - Nejuokink žmonių, sūneli, vadinkim viską savo vardais. Tavo siela, kaip jūs ją vadinat, yra jokia siela, o būtent energetinis laukas, ir po mirties jis atsilaisviną nuo kūno, ir tampa niekam nereikalingas, bet jei tu pasirašysi sutartį, jis atiteks man, o tu mainais gausi, ko tik panorėsi.
    - O kaip gi gyvenimas po mirties?
    - Hm, nėra jokio gyvenimo. Gal kažkokia dalelytė EL (energetinis laukas) ir matys kokias nors haliucinacijas,  bet didžioji dalis tavo EL dings kosmoso erdvėj. Aš gi tau siūlau atiduot savo EL man, o mainais… Tu nieko neprarandi, supranti?
    Aš nelabai patikėjau Mefiu. Žinau aš tas velniškas gudrybes. Velniai jį rautų!
    - Žinau, kad netiki. Paaiškinsiu: sakyk, ar aš esu materialus, ar ne?
    Aš atsargiai palėčiau velnią ir aiškiai pajutau jo kūno šilumą, prisiliečiau prie uodegos ir, šlykštėdamasis atitraukiau savo ranką.
    - Taip, - teatsakiau.
    - Ne! - atsakė velnias, - Aš nesu materialus, aš esu tik energetinis laukas. Žmonių vaizduotės padarinys.
    - Kaip taip? Tai ką, tavęs nėra? - išverčiau akis.
    - Klausyk, papasakosiu tau viską. Kiekvienas žmogus turi savo energetinį lauką. Įsivaizduok,  koks didžiulis energetinis laukas visų žmonių kartu paėmus. Žmonės turi tokią savybę: jie gali atstatyt savo energetinį lauką, nes yra materialūs ir gauna energiją bio keliu. Ir dar, kadangi jie gali atstatinėti savo EL, tai gali ir skolintis jį. Per visą savo gyvenimą žmonės išleidžia į erdvę tiek EL, kiek turi patys, o kartais ir daugiau. Ir, supranti, tavo EL yra individualus, dalelytė tavęs, su tavo mintimis, troškimais ir tikėjimais. Dar EL turi tokią savybę jungtis, bet turi būt viena sąlyga, skirtingų žmonių EL turi būti panašūs.
    Įsivaizduok tokį dalyką. Tūkstančiai, ne, milijonai žmonių tiki, kad yra velniai, angelai, dievas, pragaras ir rojus. Tie žmonės išleidžia į erdvę dalelytes savo EL ir, kadangi jų EL yra panašūs, jie jungiasi ir sudaro, patikėk, ką?..
    “Negali būti, negali būti, netikiu tuo! ”
    - Taip, sūneli, žmonės visuo tuo tikėjo ir jų EL sudarė tas naujas būtybes. Aš pats asmeniškai esu kelių šimtų žmonių EL junginys, kurie per daug patikėjo, kad buvo toks velnias Mefistofelis. Ačiū Getei, - Mefės akys piktai sužaibavo.
    Taip susidarė ir angelai. Ir netgi rojus su pragaru, jie irgi yra tiesiog EL. Nuo kurio laiko, o būtent nuo to, kai Dantė parašė savo “Dangiškają komediją”, pragaras panašiai ir atrodo, nes daug kas patikėjo, kad jis toks yra.
    Bet yra vienas “bet”. Mes negalim materializuotis, mes esam tik EL, ir negalim gauti energijos bio būdu, kaip tai darote jūs, žmonės.
    - Betgi aš tave matau, galiu paliest. Argi tu nesi materialus? - įsiterpiau.
    - Ne, - Mefis liūdnai palingavo galva, - tu gali mane paliest tik todėl, kad manim tiki, ir matai mane todėl, kad tiki velniais.
    Bandžiau prieštaraut:
    - Aš niekad pernelyg netikėjau velniais!
    - Tau taip tik atrodo, nors ir dejais, kad netiki, širdies gilumoj tu tikėjai mumis. Todėl aš pas tave atėjau.
    Turėjau pripažint, kad jis yra teisus.
    - Vadinasi…
    - Taip, taip. Pvz., tu labai tiki Buda?
    - Na, ne kažkaip…
    - Teisingai. Taigi Buda pas tave niekad nepasirodys.
    - O ką, ir jis yra?!
    - Savaime suprantama, - ramiu tonu tonu pareiškė Mefis, nepalikdamas man jokių abejonių, - visos būtybės, kuriomis tiki, ar tikėjo žmonės, egzistuoja, bet egzistuoja tik todėl, kad žmonės patikėjo jomis. Yra ir toks dalykas, nė viena būtybė negalės pasirodyt prieš žmogų, jeigu jis netiki ja. Tu tiki velniu, bet netiki Buda, todėl niekada jo nepamatysi. Taip aš ir niekada negalėsiu pasirodyt prieš tikrą ateistą.
    Bet tam, kad egzistuotume, vien tikėjimo nepakanka, mum reikia EL maitinimui. Žmonės tai gauna, kaip jau sakiau, iš bio procesų, mes to negalim. Ir savo EL man duot gali tik tas, kas tiki manim, aš niekada negalėsiu pasinaudoti ateisto EL ir jis, savaime suprantama, nematys po mirties nei rojaus, nei pragaro, nes netiki jais.
    Kaip aš tada gailėjaus, kad nebuvau ateistu! Bet, smalsumo vedamas, paklausiau:
    - O kaip gi tie visi paslaptingi reiškiniai, na ateiviai, Loh-Ness pabaisa ir pan?
    - Viskas taip, kaip ir sakiau. Daug žmonių tiki ateiviais, ir tie, kas tiki jais, realiai gali su jais susidurti, bet tai yra tik EL, sudarytas iš tikinčių jais EL dalių. Taip pat ir Loh-Ness pabaisa. Tau nepasirodė keista, kad nė vienas skeptikas nematė jos? O dabar turbūt supranti kodėl? Užtai dauguma entuziastų stebėjo ją, ir jiems nekilo klausimas dėl tikroviškumo. Tu manim tiki, ir todėl gali net paliest, aš tau atrodau visai tikras.
    - Prisimeni “Skraidantį olandą”? - tęsė toliau Mefis, aš linktelėjau galva, - Vienam jūreiviui tiesiog pasivaideno, kad jis pamatė dingusį laivą, bet jis ne tik įtkino savo pasakojimu visą laivo komandą bet ir, jau žemėj, skleidė savo pasakojimą ir daug kas juo patikėjo, ir tie kartais ir matė pro šalį praplaukiantį laivą, galėjo pro žiūronus įžiūrėt net laivo pavadinimą, štai kaip viskas atrodė tikroviška.
    - O atskiri žmonės gali kažką, na, kaip tai pavadinus… vienu žodžiu, kažką sukurti…
    - Tu nori pasakyt, ar gali vieno žmogaus EL pagimdyti kokią būtybę? Tokie atvejai labai reti, bet jų būta. Reikia, kad to žmogaus EL būtų labai stiprus, toks būna pas aiškiaregius, nors jie yra jokie aiškiaregiai, tik jų EL yra nepaprastai stiprus ir jie gali matyti tai, ką nori. Kartais tai gali daryt ir menininkai, nes jų EL yra labai stiprus. Prisimeni garsujį Leinardo da Vincio paveikslą Mona Liza? Buvo atlikta daugybė tyrimu, kas buvo pavaizduotas ant paveikslo, bet tai nedavė jokių rezultatų. Ir štai kodėl — Mona Liza neegzistavo. Leonardo da Vinci turėjo tokį stiprų EL, kad jo mintyse sukurtas moteriškas idealas sukurė atskirą EL, ir Leonardo galėjo ją matyt, kalbėtis. Bet jis negalėjo vieno, jos paliest, apkabint, todėl, kad jo EL nebuvo pakankamai stiprus, kad Mona Liza įgautų tokia savybę. O tu supranti, kaip jam to norėjosi, juk tai buvo jo moters idealas, todėl ir nusprendė ją įamžinti nupiešdamas. O dėl šypsenos… Jam atrodė, kad ji tik tyčiojasi iš jo nesekmių, todėl ir pavaizdavo tokią šypseną…
    - Palaukit, - pertraukiau, - bet dabar tai Mona Liza turėtų ezsistuoti, nes mažai kas abejoja, kad ji buvo iš tikrųjų.
    - Tiesa, nes žmonės tiki ja, bet Leonardui iš to nė trupučio naudos, juk jis seniai miręs, be to, žmonės įsivaizduoja ją kitaip, negu įsivaizdavo pats Leonardas, taigi, čia jau kita Mona Liza.
    - O kas bus, jeigu aš staiga nustosiu tikėt jumis. Kas tada?
    Mefis nusijokė:
    - Tai nelabai įmanoma, nes tu mane jau pamatei, tad žinai, kad aš esu.
    - Bet aš jūs matau tik todėl, kad tikiu jumis. O jeigu nustosiu tikėt, tai ir jūs dingsit visam laikui.
    - Gali būt, gali būt, - piktai sumurmėjo Mefis, ir jo balse pasigirdo grasinančios stygelės. Aš supratau, kad kažkas turi įvykti.
    - Tau atrodo, kad aš nežinau, apie ką tu galvoji! - suriko Mefis ir staiga griebė man už gerklės, - Arba tu pasirašysį sutartį, arba mirsi!
    Taip, viskas prarasta, jis perskaitė mano mintis. Bet tik todėl, kad aš tikiu jo egzistavimu.
    Mefio pirštai vis stipriau ir stipriau spaudė man kaklą, aš vos begalėjau kvėpuot. “Aš netikiu, netikiu! ” Pirštai dar stipriau suspaudė man gerklę… “Nėra nei Mefio, nei velnių, nei Mona Lizos! ” Iš mano gerklės išsiveržė riksmas… “Taigi jo nėra! Aš čia vienas, visai vienas! Vienas savo lovoj, vienas savo kambary! Nieko nėra! ”
    Staiga viskas nutruko. Akimirka akyse patamsėjo, bet po sekundės vėl galėjau matyt kambarį, galėjau lengviau atsikvėpt. Mefio nė kvapo. Aš jį nugalėjau, įtikinau save, kad jo nėra, jis daugiau neateis pas mane! Mano džiaugsmo negalėjo sutrikdyt net baisus kaklo skausmas, jaučiaus kaip iš naujo gimęs.
    Apvaikščiojau visą kambarį skersai išilgai pora kartų, apžiūrėjau visus kampus, palindau po lova…  Taip, jis dingo.
      Staiga žvilgsnis užkliuvo už kažkokio daikto, gulinčio ant grindų. Atsargiai pakeliau: tai buvo auksinis Mefio portsigaras su išpaniškais cigarais…