Undinės, kregždės, karvės ir sėkmė

Kas pasakė, kad į tą pačią upę du kartus neįbrisi? Aš nepamenu, bet turbūt ne čia esmė... esmė neglūdi ir kur nors anapus. Jos nėra. Yra šiame pasaulyje tokia didinga upė, kuri man taip ir nepaaukojo padoresnio laimikio. Kiekvieną kartą eidamas prie jos nešuosi didžiulę viltį, kad galbūt šį kartą... Net tada, kai pasiimu tik viltį, o meškerę pamirštu, aš iš jos tikiuosi... tikiuosi, kad pagaliau pagausiu: svajonių žuvį, upės banginį arba bent undinėlę.
O undinių prie jos visada būna. Vasarą – pležuose, ankstyvą pavasario rytą – kaiminystėje tupinčio žvejo svajonėse. Bet ir ne undinėse esmė, ne jų gaudyt aš einu... dažniausiai.
Kai keliuosi trečią valandą ryto visada išsiveju sėkmę. Šaltis, drebantys iš susijaudinimo ir miego trūkumo pirštai, nepagauta žuvimi trenkiantys rūbai, ir per prievartą į pilvą sukimštas sumuštinis. Pirmyn, paskui sėkmę. Nusiveju ją žemyn, į pakalnę, per pavasariais užliejamas pievas, spygliuota tvora apjuostas karvių ganyklas. Galima sakyti, kad jau iš dalies pasisekė, jei šokdamas per tvorą nesusiplėšei kelnių, o nušokti pataikei ne į karvutės tortą.... bet ir ne tortuose esmė.
Sėkmės aš dažniausiai tykoju nusileidęs nuo skardžio, prie pat vandens. Skardis ne mano, todėl dažnai gaunu pylos. Jo šlaituose yra įsikūrusios urvinės kregždės, jos labai nemėgsta žmonių kaimynystės, todėl dažnai skraido man aplinka galvą ir skelbdamos nepasitenkinimą nuolat grasina plonu čirpenimu. Visuomet pasitrtaukiu atokiau nuo jų – kam jas vargšes kankinti. Tik retkarčiais jos mane itin išgąsdina: imi ir nepastebi kokio jų šlaite įsitaisyto urvelio, eini pro jį, o iš ten tau tiesiai priešais akis iššauna persigandusi gyventoja. Tą akimirką širdis stabteli. Norisi garsiai susikeikti, tačiau visada susizgrimbu, kad tap galiu išbaidyti sėkmę, ir pasitenkinu keleto velnių paminėjimu mintyse. Tačiau ko aš čia apie tas kregždes? Ne jos čia svarbiausios...
Apgauti sėkmę esu bandęs daugybe būdų. Labiausiai visgi man patiko sanas geras sliekas. Geriausi tie sliekai, kurie skleidžia specifinį kvapą – jie labai gražiai ir aktyviai rangosi ant kabliuko. Retkarčiais pamėginu ir paspiningauti. Jei kas nežinot, tai toks veiksmas, kai meti geležį su kabliu į vandenį ir trauki tikėdamasis, kad jį griebs žuvis. Spiningauti smagu, bet monotoniška ir ilgainiu pabosta. Tada vėl ramiai prisėdu ir ramios avies akimis įsistebeiliju į plūdę. Kartais sėkmė ne tik, kad neapsigauna, bet dar ir pati apgauna! Ogi ima ir įkimba kabliukas į kokią dugno kerplėšą... tenka viską nutraukti ir keiksnojant likimą rišti naują plūdę, šviną, kabliuką... visgi, sėkmė apgaudinėja retai...
Laimė visada bėga. Kaip tik tuo metu, kai jau atrodo pagavai ją už uodegos, lankose pasigirsta pratisas apsimiegojęs moteriškas balsas: “bučki bučki... “ arba „balni, balini... “, ne ką rečiau „margi, margi... “ – tai kaimo moterys kviečia savo karves, kad tos ateitų ir duotų pienelio. Kas blogiausia, tie balsai baido sėkmę, labai baido. Gal todėl ji vis pasprunka nuo manęs kiekvieną kartą...
Bet ji dar nepabėgo – aš vis dar ją vejuosi, kiekvieną dieną einu prie tos pačios kitos upės ir tykau savo sėkmės. Aš ją dar pagausiu! Čia visa esmė...