Nieko  visada maža

Ar žinai, juk mes tokie keistai panašūs
Taip dažnai matau save narvelio ratą sukant
Nors ant stalo laimės dubenį gyvenimas pastatė
Mes vis tiek ją susigūžę apsidairome... ir vagiam

Mes panašūs. Savo išgąsčiu, dvejonėm ir kartėliu
Taupiai skabome kasdien pavydą ir  abejingumą
Ir kaip kaista džiugesiu, širdis tvaksi pašėlus,
Kai likimas netikėtai atkiša kaimynui suktą špygą

O drauguži, mes taip nenuspėjamai, identiškai panašūs
Kiek Dievulis bepribarstė ir tiesos ir gėrio (tai miražas)
Mes surietę nugaras vėl stenam, grobiam, renkam, gremžiam
Smulkų lemties pinigą nuo grindinio pasaulio (vis dar maža)

Nieko visad maža...