Rašyk
Eilės (73110)
Fantastika (2189)
Esė (1490)
Proza (10331)
Vaikams (2498)
Slam (49)
English (1103)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Berniukų pusėje dar slogiau. Stiprus vaistų kvapas, sumišęs su pigių cigarečių dvoku, slenkančiu iš tualeto puikiai dera prie atsilupusio linoleumo ir nešvankiais žodžiais pagyvintų sienų. Kiek geriau nuteikia linksmas berniukiškas erzelis, liudijantis, kad ši liūdna buveinė visgi – ne kalėjimas. Giliai įkvepiu šios smarvės ir einu pažindintis.
Nesunkiai identifikuoju lyderį. Mantas. Šešiolikmetis gražuolis. Laikysena ir žvilgsniu demonstruoja nepriklausomybę. Tai pabrėžia ir sidabrine grandinėle ant kaklo. Paprastiems mirtingiesiems ligoninėje draudžiami bet kokie papuošalai. Meta trumpą vertinantį žvilgsnį ir pusbalsiu kažką pasako mažam liesam trylikmečiui, sukančiam aplink jį ratus it koks šakalas. Tai – Vovka, dešinioji Manto ranka. Per triukšmą neišgirstu, bet nujaučiu, kad kalba apie mane. “Laikykis”, sakau sau, perkratydama mintyse visą žinomą informaciją apie nepilnamečius nusikaltėlius. Iš palatos koridoriaus gale pabyra burys mažamečių plikių. Apsupa mane ir tylomis smalsiai nužiūrinėja. Norisi jiems pasakyti: "Aš nesu iš Marso ir neturiu uodegos". Bet paprasčiausiai klausiu, kur yra neramiųjų palata. Mažiukai užkalbinti atgyja ir pačiupę mane už rankų veda rodyti, kur kas yra. Jie kažką man pasakoja, kažko prašo, skundžiasi perrėkdami vienas kitą, beveik nieko negaliu suprasti. Aš šypsausi, linksiu galva ir apžiūrinėju savo būsimos sargybos postą.

Neramiųjų palata niekuo neišsiskiria. Durys su rankena ir langai be grotų. Palatoje tik šešios lovos, matyt tų neramių būna ne taip jau daug, apsidžiaugiu. Visi jos gyventojai vyresni. Išskyrus Vovką. Jie susižvalgo ir tylėdami nepatikliai žiūri į mane. Po to vėl susižvalgo, ir vėl - į mane. Tarsi apkalba be žodžių. Prisėdu ant lovos kraštelio ir bandau užmegzti pokalbį. Klausinėju paprastų dalykų, todėl sulaukiu ir atsakymų. Iš pradžių tie atsakymai trumpi ir nedraugiški. Kontaktas daugiau nei vangus. Bet po truputį atmosfera atšyla. Ne iki šiltos, bet beveik iki neutralios. Į keiksmažodžius ir nešvankybes stengiuosi nereaguoti, negirdomis nuleidžiu. Ir visgi kažkaip keistai bendraujame. Tarsi vyktų testavimas. Abipusis.

Staiga kažkuris, sėdintis už manęs, suima mane už pečių ir parverčia ant lovos. Prišoka Mantas, prispaudžia mano riešus prie čiužinio ir bučiuoja mane į lūpas. Visi juokiasi. Kažkas net ploja katučių.

Nespėju išsigąsti. Viskas trunka vos keletą sekundžių. Mane paleidžia ir su įžūlia šypsenėle dantyse laukia mano reakcijos. O mano reakcija kaip visuomet vėluoja. Taip jau yra, kad paprastai sureaguoju pavojui praėjus. O kol jis gręsia smegenys dirba lyg kompiuteris, ieškodamas sprogdinimo užtaiso kodo. Ramiai atsistoju ir skeliu Mantui nuoširdų antausį. Ir čia pat įsivaizduoju, kaip atrodysiu, jei gausiu atgal. Juokas nutrūksta. Visi laukia. Manto žandikauliais perbėga virpuliukas. Bet akyse – dvejonė. „Ką dar gali? “, - klausia vien tam, kad užtęstų laiką, kol apsispręs. „Gal gali ant galvos pastovėt? “, - vaiposi Vovka.  „Vovka, tu – mano gelbėtojas. Tai - išeitis. “, - pagalvoju ir stipriai rizikuodama, nes seniai to nedariau, įsibėgėju iki artimiausios sienos ir atsistoju ant galvos. Mano kankintojų veideliai ištįsta. Tada visai grakščiai nuleidžiu kojas, pasitaisau chalatą ir metusi retorinį  „Ar bus gerai? “ išeinu.

Išėjus pradeda linkti keliai, sudrėgsta delnai – štai ir pavėluota reakcija. Tokią mane, liūdną ir giliai susimąsčiusią, pasigauna psichologas Algis. Prisliūkina ir apkabina per pečius. Vos susilaikau, kad nesušerčiau ir jam. „Turim problemyčių? “, - kniaukia. „Aš – ne. “, - atsakau turbūt nemandagiai, bet kitaip neįstengiu. Jis suima mano išdavikiškai virpančius pirštus ir visai nuoširdžiai sako: „Nesikrimsk. Sakiau, pradžia bus sunki. Bet už tai kokios patirties įgausi.. “ Prisiversdama nusišypsau jam: „Kam ji man. Tokia. “

Grįžusi namo išmėsinėju savo elgesį ir nusprendusi, kad pasielgiau teisingai net pagiriu save. Miegoti einu anksti. Rytoj – mano pirmasis naktinis budėjimas. Kas manęs laukia?
2004-11-25 12:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-12-13 00:14
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
so, pirmasis bučkis. dar ne su algiu. bet jei bus pasakojama taip kaip iki šiol, neintriguoja ar bus ir su juo. dar kas erzina: ar gali taip būti, kad būsimai slaugei, t.y. valytojai čia tarsi kokiai žurnalistei leidžiama vaikščioti ir susipažinti su aplinka, pacientais etc. na gal ir gali. bet neatrodo įtikėtina. žodžiu, prėska.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-30 14:13
St Sebastianas
Šita dalis užkabina labiau nei prieš tai buvusios. Su tuo ir sveikinu.;)
Tiksliai nežinau kas man šioje dalyje kliuvo, bet pasakysiu, kai tik sugalvosiu. 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-26 09:12
rašantis
patiko "Aš nesu iš Marso ir neturiu uodegos" :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-25 15:37
Melisa
Puiki kaip ir ankstesnės! Rašyk knygą!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-25 12:31
Kaladė Alter Ergo
Jėga! Tas kūlvirstis- nuostabus. jau nė neabejoju, jog gali rašyti knygą. Neleidi tekstui tapti nuobodžiam- kai tik jis artėja prie šios ribos, ką nors sugalvoji. Ir gerai perteiki atmosferą. Skaityti lengva ir malonu. Rupūs miltai, labai lauksiu ketvirtosios dalies.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-25 12:22
šria
Perskaičius 3-iąją dalį,"užsikrečiau" ir paskaičiau ankstesniąsias.Tikrai gerai: nedaug kur afišuojamas psichiatrinių gyvenimas + geras stilius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-12-13 00:14
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
so, pirmasis bučkis. dar ne su algiu. bet jei bus pasakojama taip kaip iki šiol, neintriguoja ar bus ir su juo. dar kas erzina: ar gali taip būti, kad būsimai slaugei, t.y. valytojai čia tarsi kokiai žurnalistei leidžiama vaikščioti ir susipažinti su aplinka, pacientais etc. na gal ir gali. bet neatrodo įtikėtina. žodžiu, prėska.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-30 14:13
St Sebastianas
Šita dalis užkabina labiau nei prieš tai buvusios. Su tuo ir sveikinu.;)
Tiksliai nežinau kas man šioje dalyje kliuvo, bet pasakysiu, kai tik sugalvosiu. 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-26 09:12
rašantis
patiko "Aš nesu iš Marso ir neturiu uodegos" :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-25 15:37
Melisa
Puiki kaip ir ankstesnės! Rašyk knygą!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-25 12:31
Kaladė Alter Ergo
Jėga! Tas kūlvirstis- nuostabus. jau nė neabejoju, jog gali rašyti knygą. Neleidi tekstui tapti nuobodžiam- kai tik jis artėja prie šios ribos, ką nors sugalvoji. Ir gerai perteiki atmosferą. Skaityti lengva ir malonu. Rupūs miltai, labai lauksiu ketvirtosios dalies.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-25 12:22
šria
Perskaičius 3-iąją dalį,"užsikrečiau" ir paskaičiau ankstesniąsias.Tikrai gerai: nedaug kur afišuojamas psichiatrinių gyvenimas + geras stilius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą