Diagnozė: elgesio patologija (2)

Ryte puodeliu kavos nuplaunu naktinio košmaro likučius ir drožiu darban.  Lauke ramu ir balta. Spaudžia šaltukas. Nusprendžiu nelaukti autobuso. Iki ligoninės viso labo dvi stotelės, pasivaikščiosiu. Einu spardydama purų sniegą ir galvoju. Elgesio patologija. Kas tai yra? Kokie jos požymiai? Kaip aš atskirsiu, kada elgesys yra sukeltas ligos, o kada - tiesiog natūrali emocijų ar jausmų išdava. Paspirtas sniegas išsisklaido tūkstančiais mažučių snaigių, kurios tarsi įelektrintos apkimba batus, paltą, gula ant veido. Šaltas švelnus prisilietimas šiek tiek mane atvėsina. Viešpatie, na ir kvailė, juk man nereikės su jais dirbti, aš tik plausiu grindis ir budėsiu prie durų. Pamanyk tik, kokia atsakomybė, šaipausi iš savęs.

Ligoninėje pasuku į mergaičių pusę. Nusprendžiu čia praleisti porą valandų, o tuomet jau apžiūrėti berniukus. Nors psichologas sakė, kad su berniukais lengviau, visgi jų bijau labiau.

Iš karto pastebiu Dianą. Sunku nepastebėt. Labai jau krenta į akis trumpai nukirpti ir beveik madingai suvelti plaukai, ryškiai raudonu pieštuku apvedžiotos akys, juodu laku nulakuoti iki gyvuonies nukramtyti nagai. Kalba Diana žemu prikimusiu balsu, įsakmiu tonu. Drąsiai keikiasi. Aiški lyderė. Po trumpo pokalbio vis dar jaučiuosi įsitempusi. Ieškau jos veide, jos mąstyme beprotybės žymių. Užkliūna nebent tas perdėtai aktyvus domėjimasis mano intymiu gyvenimu. Šia tema ji gali kalbėti ilgai ir sklandžiai. Išgąsdina jos patirtis. Jei ne šis pokalbis kai kurių dalykėlių turbūt niekada gyvenime nebūčiau ir sužinojusi. O juk jai tik trylika. Dar sužinau, kad Dianą atvežė iš vaikų kolonijos. Dėl to, kad bandė nusižudyti. Parodo supjaustytus riešus, išmuštus priekinius dantis. Pasakoja, kad vyresnės mergaitės ją vertė plauti indus ir skalbti kojines, o kai ji nesutiko, žiauriai ją mušė. Prisimenu įspėjimus dėl patologinio melavimo ir stengiuosi pakreipti pokalbį kita linkme. Kalbamės apie muziką ir madas. Kai pažadu atnešti madų žurnalą, Diana džiaugsmingai sužviegia, nusispjauna pro išmuštų dantų tarpą ir valiūkiškai pakėlusi išpešiotą antakį klausia: „Gal ir cigarečių galėtum atnešti? “.

Kol mes deramės prie manęs prisiglaudžia auksaplaukė angelėlio veidu. „Ar man irgi gali ką nors atnešti? “, - klausia. „O ko tau trūksta? “, - klausiu ir aš. Angelėlis muistosi, žiūri į lubas, šypsosi ir sako: „Nieko netrūksta“. Susipažįstame. Angelėlis vardu Daivutė. Paguldyta reabilitacijai po galvos traumos. Diana žiūri į Daivutę ir niūriai komentuoja: „ Jos tėvai – urodai. Sportininkai ten kažkokie. Kai jiems reikia išvažiuoti, tai įkiša vaiką į psichuškę pasigydyti“. Užvertusi galvą juokiasi, po to dar kartą nusispjauna. Mane nustebina ne Dianos elgesys, bet Daivutės reakcija – panašu, kad ji pritaria Dianai. Daivutei dvylika metų, bet ji – žemo ūgio ir smulkutė, todėl atrodo ne daugiau dešimties. Kas dedasi jos mažoje traumuotoje galvelėje? O širdyje?

Mūsų bendravimą stebi Violeta. Violeta piešia. Tylomis. Ji beveik nekalba. Piešia žydintį sodą. Didžiulius rausvus obels žiedus. Piešia lengvai ir labai dailiai. Tvarkinga kompozicija, ryškūs kontūrai ir persiliejančios švelnios spalvos primena rankomis siuvinėtas pagalvėlės, kurių ankščiau galėjai rasti kiekvienoj kaimo troboj.  „Violeta, gal gali nupiešti rožę, arba tulpę, arba leliją“, - prašau. Ji nieko neatsako, tik žvilgteli trumpai iš padilbų ir netrukus ant popieriaus sužydi visas darželis. Sėkmingai galėtų piešti atvirukus, pagalvoju. Ir dar pagalvoju, kad norėčiau ją prakalbinti. Pabaigusi piešti Violeta staiga ima laužyti pieštukus. Ima po vieną ir laužia per pusę. Diana su Daivute puola gelbėti pieštukų. Sustingstu. Bet nusprendžiu nesikišti. Iš visko matyt, kad tai nėra joks incidentas. Niekas nenustebo, veiksmai - beveik mechaniški. Situacija yra netikėta tik man vienai. Mergaitės drąsiai atima iš Violetos pieštukus ir paslepia. Violeta nepatenkinta painkščia, bet muštis nepuola. Nors galėtų. Ji daug vyresnė ir stambesnė. Gal rinktinis Dianos žodynas atšaldo ją nuo tos minties.

Yra ir daugiau mergaičių. Visos jos panašaus amžiaus ir visos labai skirtingos. Stebiu, kaip jos bendrauja. Sveikosios su tomis, kurių psichinė negalia akivaizdi. Apsikuldamos, apsižodžiuodamos, bet ne skirdamos ir neatstumdamos. Apmaudu, bet turiu sau prisipažinti, jog nepaisant gerų norų aš bendrauju nemažomis valios pastangomis, apimta kažkokios gėdos, kaltės jausmo, perdėtai atsargiai ir žeminančiai taktiškai. Ir net nežinau, ko reikia, kad pasikeisčiau.
Nepajuntu, kaip prabėga dvi valandos.

Koridoriuje susitinku sesutę Sonią. Ji suokalbiškai man mirkteli ir klausia: „Na, ir kaip tau mūsų kvailutės? “. „Gerai“, - mykiu apstulbusi ir sprunku pas berniukus.  Nuostabu! Dar nepradėjau dirbti, o būsimiems bendradarbiams jau sudėjau minusus. Kas bus toliau?