rašyk. stebuklų metas, sako...

rašyk. stebuklų metas, sako!
man atiduodi savo laiką dovanai?...

nusilenkiu, kad neskaudėtų ašaroms,
kai dėkingumo šypsena prašvis
pro apmusijusio gyvybės lango
paliktąjį plyšį, kad žemę
vėl minu nusilenkiu ir pažvelgiu
į tavo klausiančias akis...

rašyk?
          sakai ir žodžiai
ašmenim pavirtę glaudžias.
lyg lūpom tavo, tavo rankom.

sakyk,
          ar verta įtikėt?
juk aiškinai apie stebuklą,
nejau nebeturi ką pasakyt?

nusisuku. dangaus mėlynę šaltą
apgaubia sparnų tyla...
girdėti tik pažįstamas alsavimas...
manojoj erdvėje - tylu...

ant tako tirpsta baltos pėdos -
ir snaigėm ima krist
parėjusi diena. užsirašau:

          "stebuklų metas"....