Pasiklydusi svajonese

Pasiklydusi svajonėse maža mergaitė bėga per rasotą pievą su begale žiedų ir drugelių… Ji nežino, kas yra meilė ir neapykanta, pasitikėjimas ir išdavystė, kilimas ir nuopuolis, džiaugsmas ir liūdesys…
Jai nereikia slėptis… Jai nereikia būti kitokia, nei ji yra…
Jos gyvenimas – bėgimas. Ji tik bėga… bėga… bėga… Jos žingsniams atitaria vėjas, lietus, saulė… visas pasaulis… visa visata… Juk ji tik maža mergaitė… pasiklydusi svajonėse…
Ji nepažįsta žmonių… nepažįsta žodžių… nepažįsta savęs… Ji net nežino, kad yra maža mergaitė. Ji tik bėga… bėga… bėga… Bėga ne nuo kitų ir ne nuo savęs, ne nuo vėjo ir ne nuo lietaus… Ji bėga be tikslo ir be prasmės… Jos niekas nestumia… Jai niekas neliepia bėgti… Tai įprotis – vidinis postūmis, instinktas. Ji to niekur neišmoko, niekas jai to neparodė. Ji buvo tokia. Tokia yra. Tokia ir bus. Maža mergaitė… pasiklydusi svajonėse…
Diena keičia naktį. Naktis keičia dieną. Saulė kyla ir leidžiasi… o ji bėga… bėga per gyvenimą… per svajones… per pievą…
Jai nereikia sustoti. Niekas jos nepamokė sustoti, niekas nepasakė, kad galima nebėgti… Ji tokia buvo. Tokia yra. Tokia ir bus…
Ji girdi balsą – aiškų balsą, kuris kalba su ja kitiems nesuprantama kalba. Jai galima girdėti balsus – juk ji tik maža mergaitė… pasiklydusi svajonėse… Jai niekas nepasakė, kad balsų nėra… kad nėra ir mūsų… kad apskritai nieko nėra… Ji to nežinojo. Nežino. Niekada nesužinos. Juk ji tik maža mergaitė, o mažos mergaitės girdi balsus…
Sielos tobulėjimas, proto ir jausmų harmonija, instinktų tenkinimas… Jai niekas nepasakojo apie tokius dalykus… Ji dar per maža tai žinoti. Ji visada bus per maža tai žinoti…
Ta maža, maža mergaite…
Ji mato pasaulį kitų akyse ir akis kituose pasauliuose… Mato gėrio pergalę… taiką… amžiną draugystę… nesibaigiančią meilę… iki skausmo mėlyną dangų… ir… visa aprėpiančią saulę…
Toks jos pasaulis… Jis skiriasi nuo kitų pasaulių… Ji tai žino. Todėl ir bėga. Bėga skubėdama kituose pasauliuose palikti bent po mažytį spindulėlį savojo…
Akys klausia: kodėl?
Bet atsakymo nėra… Tokia jau ji – ta maža mergaitė. Tokia ji buvo. Yra. Bus.
Tai vis tas balsas… balsas, kuris ją paklaidino svajonėse…
Tai vis tas balsas, kartais staugiantis kaip alkanas vilkolakis, kuriam kažkas primynė uodegą…
Tai vis tas balsas, kurio kartais ji taip negali pakęsti… Jai juk niekas nesakė, kad lesantis iš rankos paukštis gali įkirsti… 
Dienomis, o gal naktimis, kai balsas ima nepakeliamai aštriai skambėti jos mažutėje galvelėje, mergaitė ima bėgti dar greičiau – tada ji bėga taip beprotiškai greitai, kad jos spinduliuojanti pasaka pro įplyšusią maišelio siūlę išsibarso po purvą…
Tai netektis… bet… maža mergaitė to nesupranta… pažvelgusi atgal ji mano, kad kas nors vis tiek suras jos pasaką… suras ir… apsidžiaugs…
Tačiau… mergaitė tikrai dar daug ko nežino… niekad nežinojo… niekad nesužinos…
Mažai mergaitei nereikia daug žinoti. Tai jos privilegija. Juk ji tik maža mergaitė…
Jai patinka bėgti… bėgti, kai kas nors vejasi… o kai nesiveja… bėgti iš paskos… jai patinka nežinoti… užsimerkti… negirdėti ir neklausyti… jai patinka suptis ant vaivorykštės… šokti lietuje… mėtytis debesimis… kalbėtis su paukščiais… sodinti ąžuolo giles… karstytis užuolaidomis… skinti žvaigždes ir puošti jomis plaukus… tampyti saulės spinduliukus už kasų ir neklausyti mėnulio…
Juk ji turi privilegiją – ji tik maža mergaitė… pasiklydusi svajonėse…