stiklo akis

Stiklinėje akyje gyveno mažasis stiklo akies gyventojas.
Jo namuose vasarą speigas su snaigėm kartojo vakaro šokį,
Kol juos įgudę vaiko pirštai prieš miegą delnuos voliojo.
Vėjas nuobodžiai stuksenęs į langą, plyšio palangėje vengė,
Galimai bijojo pasiklysti tankiuos tinkluos senojo voro.
Bet pagaliau išdrįso prapūsti pro senajį plyšį verandos –
(Tądien delnai stiklo draugą ant stalo buvo palikę)
Grindys priglaudė tai, kas liko iš spalvotojo stiklo,
O rozmarino šakos, sumedėję nuo laiko galios,
Išlaisvintą stiklo akies gyventoją pagavo.