Miegantieji

Tikrovė kasdienybė - saulės išdegintas sapnas
                                                            ryškus,
tik pasąmonėje žvakės šviesa spingsi;
šešėliai juodi į ertmę paauksuotą krenta,
ir laša vaškas tyloje;
šalia plonyčio ugnies stulpo -
miniatiūrinio bokšto, vos svyruojančio,
susitinka jie. Šviesa neryški.
Plaukia joje dūminis kaspinas,
plaukia prieblanda.

Jie nakties pilni, bet šviesūs dūmai,
bėgančio vaško kvapas...
Moteris melsvu, žemėm apneštu veidu,
                                              miglos sparnais,
ir vyras, neaiškus žvėris, įtemptomis akimis,
o tarp jų - tik šešėlių linijos, praeitis,
joje paliktos kampuotos pėdos.
Ir tamsoje auga akys - juodos ir raudonos,
žvilgsniai susilieja, persipina vyzdžių atšvaitai,
spraga žvakė.

- Mylintieji, ar tai - jūs? - klausia
žmogus, žiūrėdamas į šulinį gilų.
- Ne, tai - mūsų slaptas vidus, - atsako
jam du balsai iš pačios gelmės, -
joks garsas nesuvirpa naktyje,
tik praeidamos čia šnara mintys;
mes girdime jas, kaip aklieji
apčiuopia spalvas. O žmogau!
Nesvaidyk akmenų į akis, pravertas lūpas.
Miegame, sapnuojame savo būsimas dienas.
... O vėjas plaukia.
... Plaukia debesis nulietas.
Marijos Magdalenos akvarelinis kūnas,
plaukai į žemę krenta - išsilydęs auksas.
Nekalta šviesa. Ir kiek spindesio geltonyje tame.
... O vėjas plaukia.
Ir miestelio stogai skęsta plaukuose.
Pats vidurdienis. Dainuojame tyliai.
Dainuojame, sėdėdami ant čerpių šiltų,
bet vienas kito negirdime.

- Neįžvelgiamas siluetas tavasis.
Ir kūnas mano - nematomas.
Amžinai skraido paukštis margas,
mėto raudonas, žalias plunksnas;
rinkime jas, tai - karūnos pačios tikriausios,
žiūrėk, mums pavydi rausvas dievas
ir deivė raudonplaukė. Koks raudonas jų pavydas!
Kyla balionai, šlama aitvarai.
Po mano kojom guli nusidėjėlis,
nesijaudink, tai - iškreiptas veidas,
o apačioje žmonės tikrieji skuba į šventę;
kaip švelniai virpa pažeme
skaidrus pastelinis kūnas.
Ruduo užgesina šviesas;
tu ištiesi ranką it popierinę vėlę
ir dovanoji rožes išsiskleidusias, šlapias
jai - geltonajai Marijai,
ne man, nuodėmingam, labai juodam.
... O vėjas plaukia.
Iš kaukės egiptietiškos išauga
nepradėtas kūdikis, pelenų spalvos;
pažvelk, vėjas neša jo kepuraitę raudoną,
virš stogų skiaučių ji mirga ilgai,
ir tavo šuo, žydromis akimis -
toks pat nuolatinis mūsų padangių keleivis,
neloja ant manęs, nekanda.
Neskubu ir nelaukiu. O tu?

- Aš tyliu, nesupančiota beprote,
mes miegame ir dainuojame sapne.

- Mylintieji, kodėl jūs neprabylate? - klausia
senas žmogus, žiūrėdamas į šulinį gilų.
- Nemėtyk akmenų. Eik šalin, žmogau!
                                                Mes miegame...
... O vėjas plaukia,
senio barzda, visai pražilusia.