Turbūt apie rytą

Žvaigždės suspigo negyva šviesa,
Mėnuo sužiuro saulės atšvaita -
Lūkesčių ražienų lauke vieniša
Kaip laumė, išdraikytom kasom,
Šokau pašėlusį šokį basom..
Šnervėm uodžiu žiedus javų, burnoj
duonos skonį lyg ašutus ryju..
Užburtą ratą ore brėžiu.
Ties saulės rezginiu duriu -
Nakties dangų nagu riekiu.
Ir tarsi šviežio molio indą
Rankom praplėšti ketinu.
Kovą baigiu -
Nukrinta ašara dangaus
tiršta uogiene ant kaktos.
Išaušo rūdim palietas rytas.