Ne tik Einšteinas tai suprato

Pasaulis man duobėm išspardytas atrodo,
Suspaustas tarp apakusios visatos varžtų,
Priveržtų prie ūko, kalančio žvaigždes, varstoto,
Liejančio kometų uodegas ledu per karštu.

Šienpjoviai galaktikoj šienauja metų pievas,
Kuriose Gyvatnešis surangęs savo kūną guli.
Nė pats Aukščiausiasis, Kūrėjas, mūsų Dievas
Nesuprato, kas iš žemės ištrenkė mėnulį.

Asteroidai pasikaustę švino batais šoka,
Kartais planetas iš vėžių tyčia mušdami.
Besotę jaučia juodos skylės šviesai stoką,
Visata be laiko kreivėm pučias nerami.

Apskritimai virsta nenorom kvadratais,
O Šiaurinė rodo man pietinę kryptį -
Visatoje Einšteinas šauniai susipratęs
Įrodė man -  gyvenimas netilps į lygtį.