Sudie

Tau groja nevilties smuikai…
Ilgesys teka laidais
ir laša ant medžių;
pasipuošęs baltais rūbais,
Tyliai skambina varpais.
Aš  - girtas keleivis,
išmestas iš autobuso,
šildau rankomis orą.
Apakintas išdavystės
ir baimės nuodais.
Palydėtas lengvabūdiško juoko,
smerkiančių praeivių žvilgsnių.
gal niūrioje gatvėje,
gal tarp gūdžių medžių miške,
prie aplaužyto suolelio,
pakelės stulpo,
prikalta mano viltis?..
Sunkiai plušėjo žmonės,
kaldami mano rankas…
Plėšiu jas nuo stulpo –
laša kraujas ant sniego.
Šaukiu į tolį –
už posūkio išnyksta žibintų šviesa.
Savo šaknis judina medis,
ką tik pražydęs!..
Išrausiu…- vis tiek… nudžius
…Nepasuksi atgal!? –
Sudie!..
Aš kelyje…
Kaip tyliai skambina varpais…