Kalėdų senelio belaukiant

Iš kaladėlių raudonų, žalių
Bokštą aukščiausią aš auginu.
Kiek tik turiu - visas sustatysiu
Ir jau tada iš tolo matysiu
Kaip svajų pakrašty prasideda kelias
Ir skuba čionai Kalėdų Senelis.
Laiškas nupieštas jau taip seniai,
Senelio aš laukiu taip nekantriai.
Aš kalendoriaus dar nežinau,
Mamytė ramina – ateis pagaliau.
Laiškutį padėjau ant šaldytuvo.
Rytą jau kitą jo ten nebebuvo.
Tikriausiai paėmė mažas nykštukas,
Ar gal koks kitas Senelio anūkas.
Praeitais metais kačiuko prašiau,
O vietoje jo aš Barbę gavau.
Gal gi todėl, kad laiško neskaitė?
Ar gal kačiukai greit išsibaigė?
Lėlytė – graži, galiu ją šukuoti,
Bet ji nešilta, nemoka murkuoti.
Dar aš kai ko nesuprantu truputį –
Kaip telpa dovanos rakto skylutėj?
Paklausiau tėvelio, ką čia daryti,
Gal reik kaminą kokį statyti?
Mamytė pasakė, kad daugiabuty,
Kamino jokio negali čia būti,
Senelis pavirs sidabrine migla,
Tik mirkteli kartą ir štai jis jau čia.
Po to mama čiumpa į glėbį mane,
Sako, norėtų vėl būti maža.
Nesuprantu, kodėl ji to nori,
Juk visi tėveliai eina kur nori,
Ir dovanas gali sau dovanoti,
Nereikia už tai net padėkoti.
Tiek to, manau sau, svarbu neužmigti
Miegus nugalėjus, senelį sutikti.
Aš jo prašysiu prie eglės pabūti,
Pasikalbėti, pažaisti truputį.
Aš jį vaišinsiu kava ledine,
Juk jam nebaisi jokia angina.
Plaukus žilus gražiai sušukuosiu
Ir kaspinėliais barzdą papuošiu.
Tegul pasiilsi prie eglės jisai,
Visus aplankyti yra ne juokai.
Tada paprašysiu vaikučių vardu,
Kad jis neaplenktų nei vienų namų.