Putotam fariziejui

Gailinti širdis labai gera
Ir seilėta nieko sau dar būtų
Pro skyles jos sklindantys garai
Atsiduoda išmatom truputį...

O žmogaus kūryba, aš manau,
Mūsų džiaugsmas, nuostolis — taipogi
Jos į tamstos esmę nemainau
Nes nuo jos man darosi tik bloga

Ne dėl to, kad žodžiais sroveni
Lyg mėšlynas lietuje sudrėkęs,
Bet kad savo žodžiais gyveni
Nešvarumais mintantis kaip sliekas

O žmogaus kūrybinė esmė
Bučiniais užgimsta, ten ir baigias
Ir žmogaus be šitokios prasmės —
Aš taip pat gailiu, kaip mažo vaiko